Sportininko perspektyvumą lemia jo judėjimo potencialas, fizinės, funkcinės organizmo galimybės, naujų judėjimo įgūdžių formavimas ir gebėjimas atlikti didelius treniruočių bei varžybų krūvius.

Pirmiausia būtina nustatyti paveldimus, genetiškai sąlygojamus sportininkų gabumus. Šios žinios reikalingos nustatant sportininkų perspektyvumą.Būtina įvertinti ir atsižvelgti į fizinį vystymąsi ir fizinių ypatybių lygį. Kvalifikuotų sportininkų fizinių ypatybių ir morfologinių rodiklių prieaugis kintant amžiui ir atskirais sportinio gyvenimo etapais keičiasi pagal trečiosios eilės kreivę, t.y. stebimi šių rodiklių sulėtinto ir pagreitinto augimo periodai. Pagreitinto vystymosi periodai (sensityviniai) charakterizuojami padidėjusiu jautrumu (treniruotumu) konkrečios sistemos ar judėjimo ypatybės. Taigi, treneriams atrenkant kvalifikuotus sportininkus į rinktines, būtina sekti sportinių rezultatų dinamiką ir fizinių ypatybių pasikeitimus.

Atrenkant jaunus sportininkus į rinktinės komandas, labai svarbu yra nustatyti kiekvieno sportininko pasiruošimą atsakingoms varžyboms. Tai labai svarbu norint išvengti klaidų komandos komplektavime. Įvairiose sporto šakose vykdomi įvairūs testai, kuriais treneris įvertina kandidatų pasirengimo lygį dalyvauti konkrečiose varžybose.

Didelio meistriškumo sportininkų atrankos kriterijai:

– teigiama sportininkų darbingumo ir rezultatų dinamika visos atrankos etapo metu;

– geri sportininkų atrankos rezultatai etapo pabaigoje;

– geras sportininko “treniruotumas” serijoje atrankinių varžybų;

– kovotojo savybių formavimas;

– psichinis atsparumas ir patikimumas, dalyvaujant serijoje atrankinių varžybų

– sportininkų gebėjimas dalyvauti atrankos varžybose be traumų.

Atrankinės varžybos yra gera treniruočių priemonė, dalyvaujant serijoje varžybų. Norint patekti į rinktinę sportininkai turi kovoti didžiausiomis fizinio ir psichinio poveikio sąlygomis, kai fizinių jėgų mobilizacija atitinka svarbiausių varžybų kulminaciją.

Iš pagrindinių sportinės atrankos sampratų V.M.Volkovas ir V.P.Filinas (1983) išskiria 3:

sportinė atranka, sportinė orientacija ir sportinė selekcija.

Sportinė atranka – tai organizacinių priemonių kompleksas atskleisti tinkamus vaikus konkrečiai sporto šakai ar sporto šakų grupei. Sportinės atrankos pagrindinis tikslas – labai gabių žmonių paieška, kurie sugebėtų pasiekti geriausių rezultatų pasirinktoje sporto šakoje. Sportinė selekcija yra geriausiųjų sportininkų atranką skirtingais sportinio tobulinimosi etapais. A.A.Gužalovskij (1989) tapatina sampratas “sportinė selekcija” ir “atranka”, nes jas priskiria organizuotai gabių vaikų paieškai ir prognozuoja sportinį tinkamumą.

Skirtingi autoriai terminą “sportinė orientacija” apibūdina beveik vienodai – t.y. kuo siauresnę specializaciją nustatyti sportinėje veikloje ir pasirinkti optimalią treniruotės kryptį. Šiuolaikinėmis sportininkų ruošimo sąlygomis atrankos klausimus sprendžia kartu su sportinės orientacijos užduotimis.

Pagrindiniai sportinės atrankos uždaviniai:

– nustatyti didelio meistriškumo sportininko modelį pagal sporto šaką.

– nustatyti sportinius gebėjimus ir prognozuoti potencialų sportinio meistriškumo lygį

– organizuoti sportinę atranką

Kiekviename sportininkų rengimo etape daugiametės atrankos užduotys nustatomos to etapo ypatumais (5.2.1 lentelė).

5.2.2. lentelė

Atrankos ir daugiamečio ruošimo etapų ryšys (Платонов,Запорожанов, 1990):

Atrankos etapuose (pradinio, bazinio ir aukščiausių pasiekimų) uždaviniai iš esmės skiriasi.

Pradinėje atrankoje rekomenduojama taikyti morfologinius fiziologinius ir psichologinius rodiklius. Tarpiniame rengimo etape būtina pridėti socialinius-psichologinius ir sporto-pedagoginius rodiklius, kuriais galima nustatyti meistriškumo augimo tempus, techniką, sugebėjimus stabiliai rodyti gerus sportinius rezultatus. Baigiamojoje atrankoje nustatomi sportininkų gebėjimai.

Labai svarbus yra tarpinis etapas, kur formuojamos sportinio tobulinimosi grupės iš talentingų sportininkų. Pradinės specializacijos atrankos procese, išskiriami jaunieji sportininkai savo sporto šakoje parodę geras judėjimo ypatybes ir pasižymintys savybėmis siekti gerų rezultatų. Galutinė sportininkų perspektyvumo ekspertizė turi būti atliekama tarpiniame ir baigiamajame etapuose.

Tarpinio etapo metu kaupiama sportininkų kompleksinių tyrimų dinaminė informacija apie sportinio tobulėjimo eigą, organizmo ir psichikos adaptaciją prie didėjančių fizinių krūvių. Šiame atrankos etape pilnai pasireiškia sportininko potencialas ir galima prognozuoti sportininko galimybes.

Lengvojoje atletikoje sportinės atrankos metodika pradinio rengimo etape turi padėti vaikui teisingai pasirinkti sporto šaką. Daug įtakos turi amžius, kada vaikas pradeda užsiiminėti sportu? Prieš atliekant pirminę vaikų atranką (į sporto mokyklą), vykdyti ne mažiau 30 užsiėmimų specialų mokymo kursą. Vaikai ne tik įgyja reikiamus judėjimo įgūdžius, bet galima įvertinti jų perspektyvumą.

Atliekant pradinį vaikų perspektyvumo įvertinimą, būtina įvertinti savybes ir gebėjimus, kurie turi reikšmės siekiant gerų rezultatų sporte. Nustatant gebėjimus negalima orientuotis į greitą technikos įsisavinimą. Patirtis rodo, kad pradiniame mokymo procese žemo ūgio ir tvirto kūno sudėjimo vaikai geriau įsisavina sportinę techniką, greičiau daro pažangą. Tačiau jie dažniausiai pirmuose daugiamečio ruošimo etapuose atrenkami kaip mažai perspektyvūs. Tuomet liesi, aukšti vaikai , kurie ankstyvuose etapuose turi sunkumų įsisavinant techniką, galiausiai tampa didelio meistriškumo sportininkais. Todėl pradinės atrankos etape pirmiausia reikia orientuotis į stabilius veiksnius. Dažniausiai tai į morfologinius požymius.

.Bulgakovos (1982) tyrimų rezultatai rodo, kad yra glaudus ryšys tarp 11-16 metų vaikų ūgio. 12 metų berniukas yra maždaug 86 proc. savo būsimo ūgio. Būtent nuo liemens matavimų vizualaus palyginimo su vaiko išvaizda ir būtina pradėti vertinti vaiko perspektyvumą. Daugumoje ciklinių sporto šakų į užsiėmimus – svarbu atrinkti potencialiai aukšto ūgio vaikus. Galima taikyti Vokietijoje naudojamą jaunųjų sportininkų atrankos būdą. Šis būdas paremtas tėvų ūgiu ir leidžia gan tiksliai nustatyti būsimą sportininko ūgį:

Ūgis (berniukams) – (mamos ūgis x 1,08 + tėvo ūgis) /2

Ūgis (mergaitėms) – (tėvo ūgis x 0,923 + mamos ūgis) /2

Sporto šakose (slidinėjimo, dviračių sporto, ilgų nuotolių bėgimo), kur lemiamas vaidmuo tenka deguonies transporto sistemos funkcinėms galimybėms, jau pradiniame atrankos etape būtina įvertinti maksimalų deguonies suvartojimą ir plaučių tūrį. Dvylikamečių, norinčių treniruotis ilguose nuotoliuose, maksimalus deguonies sunaudojimas turėtų būti 2-2,5 (l/min.), plaučių tūris (3000-3600 cm3).

Pradiniame atrankos procese taikyti paprastus pedagoginius testus, kuriais vertiname vaikų judėjimo gebėjimus. Pirminės atrankos etape didelį dėmesį skirti testams, kuriais galime įvertinti įgimtus gebėjimus. Dažniausiai įvertiname greitumo ypatybes, koordinacinius gebėjimus, ištvermės savybę atliekant aerobinį ir anaerobinį darbą. Pvz.: koordinacinius sugebėjimus galima nustatyti pagal gimnastikos pratimų atlikimo kokybę. Pažymys rašomas priklausomai nuo judesių amplitudės, sugebėjimo greitai keisti judesių tempą.

Atrenkant vaikus į sporto mokyklas daug reikšmės turi jų sveikatos būklė. Jei nėra jokių pažeidimų normalioje organizmo veikloje – tai viena svarbiausių sąlygų, siekiant sėkmės šiuolaikiniame sporte. Todėl prieš priimant vaiką į sporto mokyklą, būtina atlikti medicinos . kontrolę ypač kreipiant dėmesį ar nesirgo širdies, diabeto, bronchinės astmos ir kt. ligomis. Būtina patikrinti jau patirtos ligos ar traumos pasekmes kurios gali būti kaip stabdis sportinėje veikloje.

Svarbus medicininės apžiūros momentas yra dokumentinio ir biologinio amžiaus palyginimas. Paprastai lytinis brendimas laikomas ankstyvu, jei pirmieji jo požymiai mergaitėms pasireiškia 8-9 metais, o berniukams – 10 metais. Vėlyvo brendimo mergaitės laikomos, kai pirmieji jų požymiai pasireiškia apie 13 metus, o berniukams – apie 15 metus. Paprastai mergaičių lytinis brendimas prasideda 10-11 metais, o berniukų – 12-13 metais ir baigiasi mergaičių 15-16 metais, o berniukų apie 18 metus

Ankstyvuose atrankos etapuose reikšmės sportinei veiklai turi ir psichiniai rodikliai. Pagrindinis psichinis rodiklis pirminėje atrankoje yra naujoko noras sportuoti, siekti gerų įvertinimų atliekant užduotis, ryžtingumas ir atkalumas žaidybinėse situacijose, drąsa atliekant nežinomas užduotis.

Antrame daugiametės atrankos etape didelės reikšmės turi organizmo funkciniai rodikliai, ypač maksimalaus deguonies sunaudojimo, plaučių gyvybinio tūrio, minutinio kraujo tūrio ir kt. prieaugio tempai. Šiame etape esminiu vertinimu tampa atskirų specialių – parengiamųjų pratimų atlikimo technika. Antrajame daugiametės atrankos etape padidėja asmens psichinių savybių, motyvacijos, valios savybių, siekimas pirmauti ir kt. reikšmė. Jauniesiems sportininkams reikia didelį dėmesį skirti tikėjimui savo jėgomis, stresinėms situacijoms treniruočių procese, norui treniruotis ir varžytis su stipriais partneriais ir varžovais. Kaip pirminėje atrankoje, taip antrajame atrankos etape didelis dėmesys skiriamas medicininei kontrolei. Didelis dėmesys skiriamas užsiiminėjančių vaikų sveikatai nustatant specifinėms ligas susijusias su pasirinkta sporto šaka.

Antrajame sportinės atrankos etape dauguma jaunų sportininkų atlieka didelės apimties fizinius krūvius, dažnai dalyvauja varžybose, atlieka po dvi treniruotes dienoje ir todėl pasiekia gerų sportinių rezultatų savo amžiaus grupėje. Kaip taisyklė, tokį pasiruošimą praėję sportininkai tampa neperspektyviais tolimesniam tobulėjimui, trečiame sportinio tobulinimosi etape. Pirmenybę reikėtų suteikti tiems, kurie pasiekė gerų treniruotumo ir sportinių rezultatų mažais ir vidutiniais krūviais, nedidele varžybine praktika, įvairiapusiu techniniu pasirengimu.

Didelio sportinio meistriškumo atrankos etapo užduotis yra nustatyti sportininko galimybes siekti gerų rezultatų, sėkmingai dalyvauti atsakingose varžybose, atlikti treniruočių krūvius, efektyviai adaptuotis prie krūvių. Šiame etape reikia kreipti didesnį dėmesį ne tik į absoliučius rodiklius, bet ir į pažangą, kurią sportininkas pasiekė praeito etapo treniruotėmis. Kuo mažesnėmis pastangomis buvo pasiekta sportinio meistriškumo pažanga, tuo didesni rezervai lieka ateičiai. Todėl labai didelis dėmesys skiriamas praeito etapo treniruočių analizei. Perspektyviais laikomi tie sportininkai, kurie treniravosi pagal įvairiapusę programą, nenaudojo ribinių krūvių treniruotėse, ribojo užsiėmimų kiekį su dideliais krūviais. Nesiekė maksimalių treniruočių ir varžybų rodiklių , kurie yra būdingi maksimalaus realizavimo individualių galimybių treniruotei. Jeigu prie tokio treniruočių proceso sportininkai darė pažangą, gerėjo sportiniai rezultatai, funkcinis parengimas, tai jie pasiekė gerą sportinį meistriškumą ir yra visos prielaidos pilnai realizuoti savo galimybes.

Maksimalios realizacijos individualių galimybių etape vienas iš pagrindinių sportininkų gebėjimo rodiklių yra įvairiapusis techninis parengtumas. Jie pasižymi ne tik tobulai įsisavinta rungties technika, bet gebėjimu techniškai teisingai atlikti įvairius specialius-parengiamuosius pratimus subtiliai varijuojant erdviniais, laikiniais ir dinaminiais judesiais. Tokia techninio parengtumo struktūra ketvirtame daugiametės treniruotės etape suformuoja racionalią ir labilią judesių techniką atitinkančią morfologinius, funkcinius ir specifinius reikalavimus konkrečioje sportinėje veikloje.

Daug reikšmės turi ir individualių bei psichinių sportininko savybių įvertinimas. Pirmiausiai įvertinti atsparumą stresinėse varžybinėse sąlygose, gebėjimus nusiteikti kovai, mobilizuoti jėgas finišui ir aštriai konkurencijai distancijoje, kontroliuoti tempą, greitį, teisingai paskirstyti jėgas, o taip pat rodyti aukščiausius rezultatus atsakingose varžybose.

Viena iš sąlygų siekiant gerų sportinių rezultatų yra gera sveikata. Įtakos sportiniams rezultatams turi užsiėmimų pradžia ir parengimo trukmė. Kuo jaunesnis vaikas pradėjo , tuo daugiau laiko jis turės, kad įvykdytų tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą. Optimaliausias amžius užsiiminėti sportine veikla yra 9-12 metų amžius. Kintant amžiui vidinės struktūros tobulėja keičiasi funkcinės galimybės. Vyksta sudėtingi biomechaniniai ir mikrostruktūriniai pokyčiai raumeninėje skaiduloje. Raumeninių skaidulų kiekis nekinta, raumuo gali tik hipertrofuotis, o ne dalintis ar daugintis. Ankstyvas tikslus raumenų masės ir jos santykio su kitais audiniais (riebaliniu ir kauliniu) įvertinimas duoda galimybę prognozuoti būsimą vaiko tipą.

autor. Aleksas Stanislovaitis ir kt. Trumpų nuotolių bėgimas. 2005