Šiuolaikiniame sporte keičiantis metodams, treniravimo priemonėms ir gerėjant sportiniams rezultatams įtakos turi treniruočių procesų individualizacija. Meistriškumas daugaiausiai gerėja nuo fizinių ypatybių išugdymo, jaunojo sportininko organizmo funkcinių gebėjimų, kurie reikšmingai apsprendžia individualius ypatumus visuose fizinio pasiruošimo etapuose. Pagrindinė problema yra nustatyti dominuojančias ir atsiliekančias fizinių ypatybes.

Didelis vaidmuo tenka individualiai profesionalių sportininkų veiklai. Pagrindinė treniruotės strategija turi būti ne individualumo lyginimas, o atvirkščiai organizmo stipriosios pusės ir sportininko asmenybės ugdymas. Todėl reikia nustatyti ir sustiprinti visus sportininko individualius gebėjimus ir specifinių gabumų pranašumus.

Išsiskiriamos trys individualizacijos kryptys:

1. Treniruočių priemonių individualizavimas. Nustatyti veiksnius ir modelines charakteristikas, kurios nulemia sportinį rezultatą. Atlikti individualių programų korekcija gerinant “silpnų” fizinių ir techninių rodiklių kokybę.

2. Treniruočių ir krūvių individualizacija. Šiame etape svarbu:

a) funkcinės būklės biologiniai kitimai skirtingose endogeninėse fazėse

b) sportininko treniruotumas esamu metu,

c) individualus krūvio dydis,

3. Sportinių gabumų individualizacijos problema susijusi su sportine atranka ir tolimesne sporto šakų orientacija.

Individualaus treniruočių proceso neįmanoma išspręsti ne atsižvelgus į psichines jaunųjų sportininkų savybes. Individualizacija numato kas yra nepakartojamo, kas skiria vieną žmogų nuo visų kitų įskaitant gamtines ir socialines, fizines ir psichines, paveldimas ir įgytas savybes. Individualus priėjimas pedagogikoje žinomas kaip vienas iš svarbiausių mokymo ir auklėjimo principų. Objektyviai spręsti apie privalumus arba trūkumus individualiuose užsiėmimuose galima pagal individualizacijos kriterijus:

1. Sveikata leidžia užsiiminėti sportu, arba ribotai kūno kultūra.

2.Ugdant fizines ypatybes, biologinį brandumą rodo sensityviniai periodai.

` 3. Fizinio pasiruošimo lygį charakterizuoja antropometriniai duomenys: ūgis, galūnių ilgis, svoris ir kt.

4. Technikos pasiruošimo lygis priklauso nuo pagrindinių struktūrinių elementų varžybiniuose pratimuose.

5. Taktikos pasiruošimo lygis suteikia galimybę planuoti taktikas varžybose ir kt.

6. Psichinis pasiruošimas leidžia nustatyti temperamentą, drąsą, užsispyrimą, valią pergalei ir kt.

7. Teorinis pasiruošimas suteikia galimybę išmokti ir sukaupti intelektualinį potencialą.

8. Biologinės, morfologinės, fiziologinės charakteristikos.

9. Socialinė aplinka.

Norint suprasti individualybę reikia kreipti dėmesį į jų funkcinį optimumą siekiant rezultato. Svarbu, kad suformuota užduotis konkrečiam treniruočių ciklui atitiktų individualias galimybes konkrečiam sportininkui. Šiems reikalavimams netinka grupinis treniruočių planavimas.

Pirma, kiekvienas žmogus yra individualus ir jis turi daugybę savitų gabumų. Tokia daugybė gabumų negali būti specialaus išmokimo objektu. Pakanka išanalizuoti ryšius tarp pagrindinių individualių savybių.

Antra atitinkamai su sistemingumo principu būtina kreipti dėmesį į specifines individualias sportininko sritis, savybes, priklausant nuo integralinės individualybės.

Dauguma atvejų jauno sportininko pasiruošimas vyksta grupiniu metodu. Todėl visada kyla klausimas kaip individualizuoti pasiruošimą bendruose rėmuose visai grupei. Atsiranda problema kaip taikyti individualias, optimalias priemones ir metodus sportininkų rengime. Jaunųjų sportininkų paruošimo sistema turi didelę reikšmę sportiniam meistriškumui ir pasižymi specifika. Sportinėse treniruotės individualizavimas turi savo principus ir galima išskirti 3 lygius:

1. Bendri principai, atsižvelgiant į sportininko asmenybę,

2. Tipologiniai principai, charakterizuojantys organizmo vidinę būklę,

3. Veiklos, susiję su gyvenamąja aplinka, sportine treniruote ir t.t.

Žinoma, kad jaunojo sportininko ruošimo procesas reikalauja personalo didelių pastangų; mokslinio–metodinio, materialinio–techninio, ekonominio aprūpinimo ir geros organizacinės veiklos. Visa tai neįmanoma ir neracionalu koncentruoti vieno sportininko ruošimui. Šiuo atveju, dideliuose kolektyvuose – tikslinga jaunų sportininkų individualizacija bendros grupės planuose ir programose. Tuo metu skirtingiems sportininkams taikomos vienodos priemonės, metodai ir krūvių turinys beveik visada duoda skirtingus rezultatus.

Labai svarbus aspektas – jaunųjų sportininkų individualių gebėjimų klasifikacija. Vienu svarbiausiu klausimu ruošiant jaunuosius sportininkus yra kompleksiniai kriterijai įvertinant individualius gebėjimus.

Reakcijos norma– genetiškai nulemta organizmo savybė atsakyti į išorinių veiksnių poveikius. Ontogenezės procese veikiant išoriniams veiksniams formuojasi individuali žmogaus norma, kuri atspindi populiacijos požymių kitimus. Svarbu nustatyti individualių požymių reikšmių

kitimus pedagoginio proceso vyksme. Sudaryti treniruočių programas atsižvelgiant į individualias jaunųjų sportininkų savybes.

Labai svarbus veiksnys yra žmogaus interesas. Interesas– vienas iš veiksnių įsisavinant sudėtingus skyrius tokių mokslų kaip sporto morfologija, biomechanika, sportinė fiziologija. Šių mokslų pagrindinių dėsnių supratimas ir geros žinios treneriui padeda realizuoti savo planus treniruočių procese. Nesant intereso darbe, moksle, būsimam specialistui taip pat pražūtinga, kaip visiškas neveiklumas studijų metais.

Dabartiniu metu nustatyta biocheminių reakcijų grandinės, kurios atlieka vieną ar kitą funkciją. Eksperimentiškai įrodyta struktūrų ir funkcijų principinė vienybė, kuri iki šių laikų buvo filosofų ir teoretikų darbuose. Veikiant išorės aplinkai arba fiziniams krūviams vyksta organizmo adaptacija (prisitaikymas) pasikeitusioms sąlygoms t. y. organų ir audinių funkcinio aktyvumo kitimai kintant biologinių reakcijų greičiams. Adaptacijos fenomene išskiriami kokybiniai ir kiekybiniai komponentai. Kiekybinis komponentas nepertraukiamai kinta aktyviai funkcionuojančiose struktūrose. Paprastose sąlygose dirba tiktai nedidelė dalis organizmo funkcijų aprūpinant jo normalią gyvenimišką veiklą. Padidinus krūvį įsijungia rezervinės struktūros, sumažinus krūvį sumažėja aktyvios biosintezės struktūrų kiekis. Vienavardžių struktūrų darbo principas vadinamas po pakaitiniu (asinchroniniu) darbu. Jis teisingas visų lygių darbui nuo molekulinio iki sisteminio. Esant ilgalaikiam ir pastoviai didėjančiam krūviui į darbą įsijungia vis naujos ir naujos struktūros, kada nepakanka šių struktūrų įvyksta jų kiekio padidėjimas t. y. naujos struktūros sudarymas arba hiperplazija. Jeigu krūvis tampa virš ribinis ir struktūros žūva, tai tuoj pat ( keleto valandų bėgyje) vyksta reperatyvinės regeneracijos procesai , kurie atsiranda vidinės ląstelės lygyje, ląstelės ir audinių arba organų lygiuose. Vidinė ląstelės regeneracija gali vykti molekuliniame vidiniame organoidų ir organoidų lygiuose. Visos šios rūšies regeneracijos vyksta ne tik padidėjus fiziniam krūviui, bet ir normaliai augant organizmui. Regeneracija skatina struktūrinės organizacijos tobulėjimą prisitaikant išoriniams poveikiams. Sportinėse treniruotėse šie procesai vyksta ypač su svoriais ir stebime ryški1 raumenų hipertrofij1. Hipertrofija yra ląstelės (skaidulos) masės tūrio padidėjimas ir pasekmė viso raumens. Hipertrofija vyksta be ląstelių ir raumeninių skaidulų kiekio padidėjimo. Hipertrofijos pagrindas yra vidinė ląstelės hiperplazija.

Raumenų hipertrofija vyksta veikiant kartotiniams fiziniams krūviams, tokių raumeninių ląstelių (skaidulų) kaip mitochondrijų, miofibrilių, sarkoplazminio retikulumo ir kt. Raumuo, kuriame įvyko raumeninių skaidulų hipertrofija dėl stipraus dirgiklio ( treniruočių krūvių) bus daugiau stipresnė, ištvermingesnė, kadangi jinai turės didesnius rezervus darbinių struktūrų - šis raumuo daugiau treniruotas.

Padidėjęs treniruotumas nėra stabili būsena. Neatliekant treniruočių vyksta atvirkštiniai susidariusių struktūrų procesai. Struktūros, kurios organizme ne dirba, neišsaugomos – tai yra sportiniai rezultatai mažėja kai neatliekami arba sumažinami treniruočių krūviai.

Yra dar viena ląstelių hipertrofijos ir vidinės ląstelių hiperplazijos savybė – tai pastovus susidarymas ir irimas vidinių ląstelių, procesų banguotumas nepriklausomai nuo išorės (treniruočių) poveikio. Toks reiškinys vadinamas “endogeninės reperatyvinės regeneracijos įtempimo sumažėjimu. Kaita struktūrų didėjimų ir sumažėjimų yra biologinių procesų pasekmė. Žinojimas šių procesų ir jų buvimas leidžia treneriui objektyviai įvertinti treniruočių rezultatus, suprasti sportinių rezultatų banguotumą. Bioritmai rodo laiko tėkmę gyvojoje sistemoje, egzistuoja individualūs svyravimai atitinkantys organizmo vystymosi variantą.

Kuo pagrįstas sportinės treniruotės efektyvumas? Sportinės veiklos veiksniai yra artimesni ekstremaliems krūviams daugiau negu paprasti kasdieniniai darbo procesai. Sportinės treniruotės procese didėja organizmo aktyvumas, eikvojama gyvenimiškoji energija, didėja dirbančių struktūrų kiekis, greitėja jų susidėvėjimas ir pažeidimas, o tai gali pažeisti homeostazę. Jos išsaugoti, organizme– būtinos reakcijos, kurios leidžia išsaugoti ar padidinti homeostazės rodiklių kitimus atliekant darbą pagal naujus poreikius. Dėl to gyvame organizme vyksta kompensuojamosios prisitaikomosios ir atsigavimo reakcijos. Treniruočių procese krūviai turi būti didinami griežtai laipsniškai su pakankama adaptacija jiems.

Gyvas organizmas – tai ne tik sudėtinga sistema, kuri priešinasi jį supančiai aplinkai ir keičiasi, bet ir yra pusiausvyroje su aplinka. Organizmas – sudėtinga savireguliuojanti ir save programuojanti sistema atsiradusi ir tobulėjanti pastoviai nugalinti aplinkos procesą. Egzistuoja daugybė įveikimo kelių, kaip somatinio tipo ir organizmo ugdymo variantų.. Organizmas prie vieno ir to pačio judėjimo galutinio tikslo gali ateiti skirtingais keliais, naudojant vienas ir tas pačias atsakomąsias reakcijas. Specialistus domina vaiko judėjimo galimybės, pagrindinai judamojo aparato sandara ir judesių reguliacijos sistemos. Jų būklė nustatoma testų pagalba, nereikalauja specialių įgūdžių ir mokėjimų. Kitu atveju bus fiksuojama ne fizinės vaiko savybės, o fizinės savybės bei įgytas įgūdis atlikti judėjimo veiksmą ir individualūs mokėjimai, kas daugumoje atvejų neleistina.

Žmogaus organizmas sudaro sudėtingą sistemą su judėjimo laisve. Sistema gali atlikti vieną ir tą pačią užduotį, atlikus judesį skirtingomis kryptimis. Atliekant judesius nebūtina pastovi dirbančių raumenų kontrolė, kokie tikslūs judėjimo impulsai ateitų į raumenis negali patys atlikti tikslaus judėjimo. Didelio tikslumo judesiui atlikti, nebūtina pastovi jo korekcija visoje amplitudėje. Šie pataisymai atliekami raumenimis, kurie įsijungia į darbą po signalo iš periferijos į smegenis, informuoja apie atliekamo judesio eigą. Judesio veiksmą įgyvendina nerviniai aparatai (receptoriai), periferijoje sąnarių, raumenų, sausgyslių. Nuo receptorių eina proreceptoriniai impulsai į smegenis ir jie valdo judėjimą, įjungiant pagalbinius raumenis arba sustiprina antagonistų raumenų darbą. Bet koks judėjimo veiksmas vyksta visada dalyvaujant judėjimo centrams (nervinėms ląstelėms, jų ataugoms) jutiminiams aparatams periferijoje, nervinėms skaiduloms ir jutiminiams (analizatorių) centrams, raumeninėms skaiduloms ir aplamai raumenims.

Tokiu būdu, judėjimo įgūdis paprastuose ir sudėtinguose judesiuose negali būti paprastu judėjimo štampu, kaip sąlyginis refleksas negali būti paprastu antspaudu smegenų judėjimo centruose. Tai sudėtingas, pastoviai keičiantis procesas. A.Beršteinas nurodo, kad judėjimo įgūdį sudaro ne judesių formulė ir tuo labiau ne formulė užantspauduotų (fiksuotų) judėjimo centre raumenų įtempimų, o įsisavintas gebėjimas spręsti vieno ar kito judėjimo užduotį. Kad atlikti bet kokį judesį taisyklingai, būtina šimtus kartų atlikti judėjimo kelią, kad jutiminiai centrai galėtų “pajusti” visus galimus nukrypimus atliekant judesį.

Bet ne viskas taip paprasta. Atskirais augimo periodais; vaikų, pubertatiniame, jaunuolių, suaugusių judėjimo įgūdis ugdomas skirtingai. Tai susiję su judėjimo ir smegenų sensorinių skyrių brendimu. Tam reikalingas tikslus treniruočių priemonių ir kontrolinių pratimų planavimas atskirose amžiaus grupėse. Pastovi testų rezultatų analizė padės geriau nustatyti įsisavintus atliekamų judesių morfologinius, funkcinius ir biomechaninius augančio organizmo ypatumus. Galima daugiau kryptingai keisti fizinių pratimų struktūrą ir apimtis atitinkančius vaikų sveikatos būklę konkrečiose amžiaus grupėse.

Kintant amžiui, keičiasi vaiko judėjimo aktyvumas, vyksta aktyvūs funkciniai ir morfologiniai organizmo kitimai. Treneriai ugdydami vaikų judėjimo savybes turi parinkti pratimus atitinkančius jų individualius morfologinius ypatumus. Pastovi sportinių rezultatų prieaugio analizė, keičiantis morfologiniams rodikliams, leidžia didesniu patikimumu prognozuoti kurioje sporto šakoje gali pasiekti gerų rezultatų.

Rezultatai rodo, kad rengiant jaunuosius sportininkus reikia kreipti dėmesį į individualias fizinio pasiruošimo ypatybes, vertinant visapusišką ir specialų darbingumą. Nustatyta, kad darbingumas pasireiškia funkcinių sistemų rezervinių galimybių dydžiais. Jaunųjų sportininkų fizinio parengimo greičio-jėgos ir ištvermės sporto šakose tyrimai juos išskiria į keturias grupes: 1. Greitumo, 2. Jėgos, 3. Greitumo-jėgos ypatybių, 4. Ištvermės.

Individualios savybės susideda iš daugelio veiksnių , kurie grupuojami iš trijų ypatumų: genetinės prielaidos, parengtumo (darbingumo) lygio ir socialinės aplinkos. Fizinio paruošimo ir funkcinės būsenos ypatumai, kartu su fiziniu darbingumu skirstomi į gerą, vidutinį ir blogą. Jaunųjų sportininkų psichinis paruošimas klasifikuojamos į amžiaus kriterijus, kurie pasižymi individualiais –psichiniais asmenybės vystymosi ypatumais.

Šiuo metu fiziniam pasiruošimui vertinti naudoja įvairių testų kiekį. Jie turi skirtingą koreliacijos ryšį su sportiniu rezultatu. Kontroliniai pratimai gali būti pripažinti reikalingais tik tie, kurie daugiausiai susiję su sportininkų fizinio pasiruošimo dinamika gerėjant jų meistriškumui ir turi stiprų ryšį su sportiniais rezultatais. Tai rodo, kad pradinės sportinės specializacijos etapuose ir pagilintos krypties treniruotėse sportiniai rezultatai gerėja dideliais tempais, o sportinio tobulinimosi etape vyksta sportininko parengtumo rodiklių stabilizacija. Ši nuostata yra pagrindas nustatant jaunųjų sportininkų individualius ypatumų kriterijus.

Tyrimų rezultatai rodo, kad jaunųjų sportininkų individualių ypatybių kompleksiniai kriterijai turi atitikti individualių normų rodiklius. Jie charakterizuoja sportininko organizmo ypatumus, kurie reikalingi gerai atlikti pagrindinius varžybinius pratimus. Kontrolė rodiklių pagal kiekybines ir kokybines charakteristikas leidžia nustatyti jaunųjų sportininkų individualių ypatumų dinamiką ir koreguoti treniruočių procesą.

Jaunųjų sportininkų individualias ypatybes vertiname adekvačiais kompleksiniais kriterijais. Jais vertiname galingumą, atraminio-judamojo aparato ekonomiškumą ir pastovumą, sportininko širdies ir kvėpavimo sistemos rodiklius. Šie kriterijai leidžia įvertinti jaunojo sportininko organizmo individualų funkcinį paruošimą varžybiniams krūviams.

Literatūros analizė rodo, kad jaunųjų sportininkų fizinio pasiruošimo individualių normų rodikliai nėra pakankamai išaiškinti. Individualios normos yra nustatomos statistinių procedūrų pagalba. Vidutine norma yra testų rodikliai, kurie atspindi vidutinius rezultatus kontroliniuose pratimuose.

Sporto mokyklų darbo tikslas yra sportinio rezervo ruošimas papildyti šalies rinktinės komandas, todėl treniruočių procesas turi būti vykdomas atsižvelgiant į jaunųjų sportininkų galimybes. Kiekvienas žmogus praeina vienas ir tas pačias vystymosi stadijas, tačiau biologinio brendimo tempai rodo didesnius individualius skirtumus. Nustatyta, jog kiekviename amžiuje daugiau subrendę jaunieji sportininkai dažniausiai turi šiokį tokį pranašumą jėgos, funkcinio galingumo, ūgio ir svorio rodikliuose prieš bendraamžius su normaliu ar lėtu lytinio brendimo tempu. Apie 60-65% 11-13 m. mergaičių ir 13-15 m berniukų yra normalaus lytinio brendimo, o 35-40 % paauglių priskiriama akselerantų ir retardantų biologinio vystymosi tipams. Planuojant daugiametę treniruotę reikia atsižvelgti į genetines prielaidas ir jaunųjų sportininkų vystymąsi.

Galimybė atlikti didelį raumenų darbą yra treniruoto organizmo išskirtinė ypatybė.

Mediko-biologiniuose kompleksiniuose tyrimuose atliekant standartinį pakopomis didėjantį veloergometrinį krūvį ir jų rezultatų analizė pagal visapusiško fizinio darbingumo rodiklius, rodo, kad jaunuosius sportininkus galima skirstyti į 3 grupes: su geru, vidutiniu ir blogu darbingumu. Esant normaliai funkcinei sistemai arba jai susidarant, dar nereiškia kad yra atspari efektyvi adaptacija.

Daugkartinio fizinio krūvio individuali adaptacija didina organizmo funkcines galimybes ir turi kelias stadijas. Pirmajai stadijai, t.y. greitajai adaptacijai, yra būdinga rezervinių galimybių pilna mobilizacija ir įjungiami kompensaciniai mechanizmai aprūpinant raumenis. Antroji stadija yra pereinamoji į ilgalaikę adaptaciją ir rodo kaip išugdytos raumenų judėjimo koordinacinės ir vegetacinių organizmo funkcijos. Ji priklauso nuo individualių ypatumų ir atsiranda po 8-15 mėnesių treniruočių proceso. Pradinės sportinės specializacijos etape pasireiškia kaip pirma taip ir antra šio proceso stadija. Šiuo periodu jaunojo sportininko organizmas yra labai jautrus deguonies skolos padidėjimui.

Intensyvi treniruotė susijusi su dideliais homeostazės pokyčiais. Jauname amžiuje sparčiai didėja organizmo funkcinės galimybės. Neatsižvelgus į į spartų organizmo augimą gali sumažinti acideminius kitimus stimuliuojant kvėpavimo reakciją. Šis veiksnys mažina širdies ir kvėpavimo sistemos galimybes optimaliai vystytis. Gali susiformuoti funkcinių reakcijų hipokinetinis tipas ir

mažinti treniruotės stimuliacijos įtaką didinant organizmo aerobinį darbingumą.

Treniruočių krūviai didina jaunųjų sportininkų organizmo adaptacinius kitimus. Mediko-biologinių tyrimų rezultatų analizė rodo, kad jaunieji sportininkai atliekantys ribinius krūviu, skiriasi individualiomis-tipologinėmis organizmo adaptacijos ypatybėmis ir darbingumu aprūpinant organizmo funkcines rezervines sistemas. Todėl, jaunųjų sportininkų, turinčių gerą darbingumą, adaptacija ribiniam krūviui yra atspari , o sportininkų su blogu darbingumu – ne atspari. Visi sportininkai priklausomai nuo adaptacijos į maksimalų krūvį yra klasifikuojami į tris tipus: kompensacinį, koordinacinį ir įtampų..

Koordinacinis tipas apibūdinamas adekvačia reakcija į krūvį, ekonomiška ir efektyvia funkcinių sistemų veikla (nedideli dydžiai ŠSD ramybėje, didelis pulso rezervas, normali kvėpavimo reakcija į krūvį, geras kvėpavimo procesų efektyvumas, geras ir vidutinis kvėpavimo galingumas, geras ŠSD atsigavimo greitis po fizinio krūvio esant normotoninei širdies kraujagyslių sistemai). Skirtingo darbingumo sportininkų funkciniai rodikliai maksimalus deguonies sunaudojimas ir Ph koordinaciniuose ir kompensaciniuose tipuose skiriasi žymiai (P<0,05).

Kompensacinis tipas apibūdinamas adekvačia reakcija į krūvį, tačiau darbingumas pasižymi dideliu organizmo funkcijų varijavimu (didelis ŠSD ramybėje, ženkli kvėpavimo reakcija į krūvį, mažas kvėpavimo efektyvumas, geras ir vidutinis aerobinis galingumas). Pagal procentinį O2 panaudojimo rodiklį tarp kompensacinio ir įtampaus tipų yra žymūs skirtumai (P<0,05).

Įtampus tipas apibūdinamas dideliu ŠSD ramybėje, nedideliu pulso rezervu, vidutine kvėpavimo reakcija į krūvį, vidutiniu ir mažu kvėpavimo galingumu, lėtu ŠSD atsigavimu.

Nustatyta, kad jaunieji sportininkai, turintys organizmo koordinacinį adaptacijos tipą, skiriasi mažesniu anaerobinių šaltinių įnašu bendrame raumenų darbo energijos aprūpinimo balanse ir mažesniu intensyvumu organizmo energinių resursų eikvojimu palyginus su bendraamžiais, kuriems būdingas kompensacinis ir įtampus reakcijų prisitaikymo tipas.

Pagal fizinio pasirengimo rodiklius, sportininkai taip pat skirstomi į 3 grupes pagal darbingumo lygį (geras, vidutinis ir mažas).

Geras darbingumo lygis – sportininkai su koordinacinio tipo adaptacija fiziniams krūviams turi gerą treniruotumą ir funkcinę būseną, o taip pat geras organizmo funkcinių sistemų rezervines galimybes. Treniruotė yra adekvati šios grupės sportininkų organizmo fizinėms ir funkcinėms savybėms. Pasiruošimo programoje turi būti numatytas bendro treniruotės krūvio 15-20% ir dalinai didelio intensyvumo krūvio apimties 5-10% padidėjimas.

Sportininkai su kompensacinio tipo adaptacija fiziniam krūviams turi gerą fizinį pasiruošimą, fizinę būseną ir organizmo funkcinių sistemų rezervines galimybes. Šiuo atveju sportininko organizmas gal būt yra greitos adaptacijos stadijoje treniruočių krūviams, ir kai kurie jų padidėjimai (5-10%) galimi tik vietoje ekstencinių paruošimo priemonių;

Sportininkai su įtampaus tipo adaptacija fiziniam krūviui pasižymi ribotomis treniruotumo funkcinėmis ir organizmo funkcinėmis sistemų rezervinėmis galimybėmis. Treniruočių poveikis neadekvatus sportininkų funkcinėms galimybėms. Pasiruošimo programoje turi būti numatyta mažesnė krūvio apimtis arba intensyvumas, priklausomai nuo paruošimo etapo ir treniruočių proceso krypties bei taikyti atsigavimo priemones (masažą, vitaminizaciją ir t.t.).

Vidutinis darbingumo lygis – sportininkai su koordinacinio tipo adaptacija fiziniams krūviams. Jie turi vidutinį paruošimą ir dideles organizmo funkcinių sistemų rezervo galimybes. Paruošimo programoje turi būti numatytas dalinai didėjantis 10-15% greitumo ir greitumo jėgos krypties pratimų kiekis. Sportininkai su kompensacinio tipo adaptacija fiziniams krūviams turi vidutinį treniruotumą ir funkcinę būseną. Paruošimo programoje turi būti numatyta bendros ištvermės ir jėgos ugdymas. Ciklinio krūvio kiekį galima padidinti 5-10%, jėgos pratimų – 20-30%.

Sportininkai su įtampaus tipo adaptacija fiziniams krūviams pasižymi vidutiniu treniruotumu, funkcine būkle ir ribotomis funkcinių sistemų rezervinėmis galimybėmis. Treniruočių krūvis neatitinka funkcinių galimybių (kaip taisyklė, kiekis viršija leistinas ribas).

Paruošimo programoje numatyta bendro poveikio ir jėgos priemones didinti 20-25% ir sumažinti ciklinio krūvio kiekį 10-15%. Reikalingas didelis kiekis atsigavimo priemonių. Vidutinio darbingumo grupėms yra akcentuojama naudoti greitumo ir greitumo jėgos krypties priemones.

Mažas darbingumo lygis – sportininkai su neatsparia koordinacijos tipo adaptacija fiziniams krūviams, turi mažą treniruotumą. Funkcinė būsena ir organizmo funkcinių sistemų rezervinės galimybės rodo, kad reikia didinti raumenų sistemos energinį galingumą. Programoje reikia padidinti visapusiško lavinimo pratimų kiekį 20–25%, o ciklinio darbo – nespecifinės krypties pratimais 30-40%.

Sportininkai su neatsparia kompensacinio tipo adaptacija fiziniams krūviams pasižymi mažu treniruotumu, vidutinėmis ir didelėmis funkcinių sistemų galimybėmis. Paruošimo programoje reikia dalinai didinti mažo ir vidutinio intensyvumo treniruočių krūvius 20-30% ir jėgos krypties 30-35%

Sportininkai su neatsparia įtampaus tipo adaptacija fiziniams krūviams pasižymi mažomis fizinėmis ir funkcinėmis galimybėmis susiję su sveikatos būkle, fiziniu išsivystymu, neracionaliu gyvenimo būdu. Paruošimo programoje turi būti numatyta didesnis kiekis visapusiško fizinio paruošimo priemonių būtinai kontroliuojant fiziologinę darbo vertę. Krūvis koreguojamas individualiai. Naudoti daug įvairių atsigavimo priemonių. Mažo darbingumo grupėse – rekomenduojama naudoti daug, skirtingos krypties treniruočių krūvių.