Varžybų laikotarpiu įtvirtinama technika, įgyjama taktinio meistriškumo, tobulinamas funkcinis organizmo pajėgumas, ugdomas valios savybės, kaupiama patirtis, formuojama kovotojo asmenybė. Sportinė forma– tai:

– treniruojantis įgyjama optimali būsena geriems rezultatams siekti. Sportinės formos vertinimo kriterijus yra pasiektas rezultatas, išreiškiamas konkrečiais mato vienetais (m, cm, s,):

– visų sportininko parengtumo komponentų reiškimosi laipsnis, rodantis, kad galima siekti geriausių rezultatų: sportininko rengimo vyksme pasiektas didelis sportininko atskirų organų ir sistemų pajėgumas bei darni jų veiklos koordinacija;

Geriausia sportine forma yra laikoma organizmo būsena, pasireiškianti didžiausiu darbingumu. Sportinė forma pavaizduota grafiškai, atrodo kaip banguota linija. Ji banguota, nes priklauso nuo sportininko treniruotumo didėjimo, organizmo funkcinių sistemų darbingumo, išorės sąlygų, varžybų kalendorius.Visi sportinės formos komponentai gerėja, tobulėja sportininkui treniruojantis. Sportiniai rezultatai gerėja tuo atveju, jeigu treniruotės krūvis ir jo intensyvumas yra tinkamai suderinti.

Sportinė forma įgyjama laipsniškai didinant treniruotės krūvį intensyvumą ir psichinę įtampą per savaitės, mėnesio, metinį ir daugiametį ciklą. Sportinio rengimo 4 metų laikotarpis apima 4 metinius ciklus. Tokia perspektyvinio sportinio rengimo struktūra leidžia tinkamai planuoti rengimo eigą reguliuoti fizinius krūvius, garantuoja sportininkų meistriškumo didėjimą ir gerą sportinę formą. Vienas pagrindinių keturmečio makrociklo bruožų – laipsniškas krūvio apimties ir intensyvumo didėjimas, treniruotumo , specialiojo rengimo tobulėjimas ir rezultatų gerėjimas. Svarbiausia keturmečio sportininkų rengimo ciklo problema – nustatyti, kokiu santykiu turi didėti krūvio apimtis ir intensyvumas. Jeigu krūvis laipsniškai ir banguotai didėja, tai optimaliai didėja organizmo funkcinės galios, įgimtų ir įgytų savybių kiekybė ir kokybė. Labai svarbu, kad treneris teisingai pasirinktų pagrindinius krūvio dozavimo kriterijus, kuriuos sporto pratybose nuosekliai derintų atsižvelgdamas į sportininko adaptaciją. Adaptacija prie fizinio krūvio, didelės įtampos turi vykti ilgą laiką. Svarbiausias daugiamečio sportininko rengimo dėsnis –kiekybė kūrybiškai turi virsti kokybe aplinkos (Karoblis, 2005).

Daugiamečio sportinio rengimo bruožas yra tas, kad kaskart vis daugiau dėmesio skiriama specialiojo fizinio parengtumo, kompleksinių gebėjimų ugdymui pagal pasirinktos sporto šakos arba rungties specifinės ir varžybinės veiklos pobūdį.

Specialiajam fiziniam rengimui ugdyti būtini:

– atitinkamos sporto šakos specialieji pratimai:

– bendrojo fizinio rengimo pratimai parinkti atsižvelgiant į pasirinktos sporto šakos specifiką, apimtį ir intensyvumą.

Šių dviejų krypčių pratimų santykis įvairiose sporto šakose yra nevienodas. Vienų rungčių specialieji pratimai sudaro beveik 100 proc. specialiojo rengimo krūvio apimties, o kitų – tik nedidelę dalį. Dalyvavimas varžybose leidžia patikrinti ir įtvirtinti treniruotės rezultatyvumą. Varžybų, kaip priemonės ir metodo, ugdančių valios savybes, tobulinančių taktinį ir techninį meistriškumą, reikšmė vis didėja. Specifinis krūvis ir varžybos neturi mažinti bendrojo fizinio rengimo pratimų krūvio apimties, nes tai padeda išlaikyti stabilų treniruotumą. Jei tenkinamasi varžybomis ir lengvomis pratybomis, sukurtas potencialas greit mažėja. Didėjant meistriškumui, bendrojo fizinio rengimo turinys labiau specializuojamas.

Sportinės formos raida apima šias svarbiausias fazes: sportinės formos siekimo, palaikymo ir laikino praradimo. Sportinės formos siekimo fazėje išskiriami du etapai. Pirmame etape gerinamas svarbiausių organizmo funkcinių sistemų lygis, formuojant sporto šakos įgūdžiai, mokėjimai, ugdomos įvairios fizinės ypatybės ir gebėjimai. Tai sudaro pagrindą kito etapo specifiniam darbui, kuris nukreiptas į sportinės formos įgijimą. Sportinės formos palaikymo fazėje sportininkas pasiekia aukštą specialiojo treniruotumo, specialiųjų fizinių ypatybių lygį, kuris užtikrina labai gerus rezultatus. Tačiau santykinė šios fazės stabilizacija nereiškia, kad nevyksta tolesnis sportinės formos tobulinimas. Varžybinio periodo pradžioje įgyta sportinė forma, toliau veikiama specifinio krūvio, yra tobulinama ir aukščiausias jos lygis pasiekiamas per atsakingiausias varžybas. Sportinės formos palaikymo fazėje stengiamasi išlaikyti sportininko pasiektą specialųjį paretumą ir dar jį pagerinti. Šioje fazėje vyrauja tiesioginis integralusis sportininkų rengimas pagrindinėms varžyboms bei dalyvavimas jose. Sportinės formos lygį charakterizuoja stabilūs morfologiniai, fiziologiniai, biocheminiai ir psichologiniai organizmo persitvarkymai, įgyti įtvirtinti treniruotės vyksme ir nemažėjantys, nors pratybos nevyksta net keletą dienų, ir kintantis centrinės nervų sistemos darbingumas ir jaudrumas, kuris tuoj pat yra veikiamas išorinių sąlygų net per vieną dieną (Karoblis, 1999).

Sportinės formos raida pagal pateiktas fazes priklauso nuo varžybų kalendoriaus. Sudarant metinės treniruotės krūvio apimties ir intensyvumo kaitos struktūrą, būtina atsižvelgti į šiuos metodinius reikalavimus:

– Pamažu didinti krūvio apimtį ir intensyvumą treniruotės mikrocikluose;

– Mažinti treniruotės krūvio apimtį, bet didinti intensyvumą;

– Mažinti apimtį, bet išlaikyti intensyvumą;

– Išlaikyti intensyvumą ir didinti treniruotės krūvio apimtį;

– Mažinti intensyvumą ir didinti treniruotės krūvio apimtį.

Banguotas treniruotės krūvio apimties ir intensyvumo kitimas yra viena svarbiausių sportininko treniravimo ir sportinės formos siekimo varžybose problemų. Treniruotės krūvio apimtis ir intensyvumas yra kintami dydžiai, kurie kinta atitinkamais rengimo periodais ir etapais, todėl būtina tinkamai suderinti treniruotės krūvio ir intensyvumo banguotą kitimą visiąs treniruotės etapais.Treniruotumo ugdymo tempai ir sportinės formos stabilizacijos fazė priklauso nuo rungties specifikos, individualių sportininko savybių, sportinio stažo ir kt. Pvz., kai kuriose rungtyse geriausia planuoti vieną makrociklą per metus, o kitose plačiai taikoma metinės treniruotės struktūra su dviem makrociklais. Pgal sportinės formos raidos fazes treniruotės makrociklas skirstomas į tris periodus: parengiamąjį, varžybų ir pereinamąjį. Parengiamąjį periodą atitinka sportinės formos siekimo fazė, varžybų – sportinės formos palaikymo ir pereinamąjį – laikinos sportinės formos praradimo. Sportinės formos praradimas – tai tikslinga sportininko organizmo reakcija, apsauganti sportininko centrinę nervų sistemą nuo persitempimo.

Vienas svarbių sportinės formos tobulinimo veiksnių yra tinkamas sportininko fizinių ypatybių ugdymo ir techninio rengimo santykis. Fizinį ir techninį sportininko rengimą reikia suprasti kaip teigiamo treniruotės efekto perkėlimą į varžybinius pratimus. Efektas gali būti teigiamas (kai pratimai tiesiogiai skatina sportinio rezultato gerėjimą) ir neigiamas (kai parenkami neadekvatūs pratimai pasirinktinai sporto šakai). Per pratybas būtina atlikti pratimus ne bet kokius, o specialiuosius, tad ir varžybiniai pratimai bus atliekami efektyviai.

Norint išlaikyti sportinę formą per varžybų laikotarpį, būtina laikytis tokių metodinių reikalavimų:

– krūvio apimtį ir intensyvumą išlaikyti pastovų;

– išlaikyti tą patį treniruotės krūvį, bet didinti intensyvumą;

– treniruotės krūvį mažinti perpus, bet didinti intensyvumą;

-– treniruotės krūvį didinti 50 proc. ir kartu didinti intensyvumą;

Išlaikant sportinę formą, būtina ilsėtis po varžybų arba varžybų serijos, mažinti treniruotės krūvio apimtį ir intensyvumą, derinti didelio ir mažo intensyvumo krūvius, pratybų režimus.

Varžybų periodu sportininko meistriškumo tobulinimas vyksta spiralės principu. Per kiekvieną naują mikrociklą pagal atitinkamą struktūrą ir treniruotės turinį sudaromos sąlygos įgyti geresnę sportinę formą. Pakeitus treniruotės priemones, rezultatai pastebimai gerėja.

Ypač svarbu sportinio tobulinimo vyksme atskleisti individualius įgimtus ir įgytus sportininko ypatumus, kurie turi esminę reikšmę sportinei formai tobulinti. Įgyti individualūs ypatumai rodo išugdytų būtinų fizinių ypatybių lygį ir techninį parengtumo laipsnį, psichologinius, taktinius, koordinacinius gebėjimus, intelektines ir adaptacines galimybes. Įgimtos sportininko ypatybės pirmiausia panaudojamos atrankos tikslams ir tolesnei pasirinktos sporto šakos specializacijai (Karoblis, 1999).

Sportinė forma turi būti įgyjama varžybų periodo pradžioje, vykstant varžyboms, ji gerėja, tobulėja ir sportininko treniruotumas, padidėja galimybės siekti gerų rezultatų. svarbiausia pasiekti didelį organizmo ir centrinės nervų sistemos darbingumą ir jaudrumą per svarbiausias varžybas.

(autor. Aleksas Stanislovaitis ir kt. Trumpų nuotolių bėgimas, 2005)