Moterų organizmo fiziologiniai ypatumai

1. Moters organizmo biologiniai ypatumai, galintys turėti įtakos sportiniams pasiekimams (morfologiniai ypatumai)

Moterų ūgis ir kūno svoris mažesni nei vyrų, tai išryškėja tik po lytinio brendimo. Tarp 8-13 metų, mergaitės paprastai būna sunkesnės ir aukštesnės už berniukus. Moterų yra didesnis santykis tarp ūgio sėdint ir ūgio stovint. Vyrų didesnis pečių ir dubens pločių santykis. Dėl platesnio dubens ir trumpesnių, moters bendras kūno svorio centras yra šiek tiek žemiau. Tai duoda moterims pranašumą pusiausvyros reikalaujančiuose pratimuose.

Vyrų kaulai sunkesni, tvirtesni ir ilgesni.

Moterų didesnis riebalų procentas (moterų 28%, vyrų 18%), kuris priklauso nuo sporto šakos ir genetinių sportuojančios moters ypatumų. tai yra trūkumas jėgos ir greičio sporto šakose, kurios susiję su savo kūno svorio pernešimu. Mažiausiai riebalų turi ilgų nuotolių bėgikės ir ėjikės.

Iki 35% moters kūno svorio sudaro raumenys (vyrų- 40-50%). Raumenų kompozicija lyginant vyrus ir moteris nesiskiria. Tačiau moterų skaidulos yra plonesnės. Jose daugiau trigliceridų. Todėl netreniruotos moterys, dirbdamos aerobinį darbą, santykinai daugiau energijos pasigamina riebalų sąskaita. Santykinis KrP ir ATP kiekis nesiskiria.

Moterų ir vyrų pagrindinių fizinių ypatybių skirtumai ir juos nulemiantys veiksniai (

Jėga.. Moterų absoliuti jėga mažesnė vidutiniškai 1/3. Vyrų pranašumas didesnis lyginant viršutinių galūnių jėgą. Jėgos treniravimo galimybės geresnės tarp vyrų. Jų raumenų masė padidėja daugiau, tai daugiausia susiję su didesniu testosterono kiekiu vyro organizme. Moterų jėga jėgos pratimų poveikyje santykinai daugiau padidėja nervinių faktorių sąskaita. Raumenų susitraukimo greitis, reakcijos greitis vyrų ir moterų nesiskiria.

Lankstumas. Moterų lankstumas geresnis, kadangi jų stuburo krūtininė dalis santykinai trumpesnė, o kaklinė ir juosmeninė dalys santykinai ilgesnės, negu vyrų. Be to, moterų raiščiai elastingesni, tai geriau atlieka didelės amplitudės judesius.

Ištvermė. Anaerobinė ištvermė vyrų geresnė, kadangi jų didesnė santykinė ir absoliuti raumenų masė, ilgesnės galūnės, didesnis absoliutus ATP ir KrP kiekis. Aerobinė vyrų ištvermė taip pat geresnė. Tai daugiausia susiję su didesniu jų MDS. Paprastai moterų absoliutus MDS ketvirčiu mažesnis už vyrų. Santykinis MDS mažiau skiriasi, bet moterų vis tiek mažesnis. Moterų MDS mažesnis dėl eilės visų pirma su vegetaciniais faktoriais susijusių priežasčių. Moterų santykinai mažesnė širdis, o tuo pačiu ir sistolinis tūris. Moterų kraujyje santykinai mažiau eritrocitų, todėl mažesnis kraujo deguoninis talpumas. Moterų santykinai mažesnė GPT. Moterys kvėpuodamos santykinai daugiau naudoja tarpšonkaulinius raumenis, o vyrai diafragmą ir pilvo raumenis. Dėl to, moterų kvėpavimas dažnesnis ir ne toks gilus. Moterų ištvermei gali turėti įtakos ir kai kurie jų termoreguliacijos ypatumai. Moterų prakaito liaukų skaičius didesnis, bet vyrų prakaitavimo slenkstis mažesnis, prakaitavimo greitis didesnis. Moterų geresnis šilumos laidumas aukštoje temperatūroje, bet blogesnis žemoje. Moterų maisto medžiagų įsisavinimo greitis ir medžiagų apykaita ramybėje mažesni.

Mėnesinio ciklo įtaka sportiniam darbingumui. Moteris ir vyrus skirianti svarbiausia biologinė ypatybė, tai periodiniai pokyčiai, vykstantys moterų organizme ovario menstracinio ciklo metu (OMC). Vidutinė OMC trukmė- 27-28 dienos. Šis laikotarpis skirstomas į 4 ar 5 fazes (sujungiant 2 paskutiniąsias):

Pirmos (menstruacinės) fazės trukmė – 1-5 dienos,

Antros (pomenstruacinės) fazės- nuo 6 iki 12,

Trečios (ovuliacinės) fazės – 13-14,

Ketvirtos (poovuliacinės) – 15-25,

Penktos (priešmenstruacinės)- nuo 26 iki 28 dienos.

Daugumai sportininkių OMC būna pastovūs, jų metu neatsiranda jokių neigiamų reiškinių, žymiai sutrikdančių bendrą organizmo darbingumą ir savijautą. Todėl sportininkėm netenka daryti treniruočių esminių korekcijų.

Kaikurie autoriai teigia, kad pirmojoje OMC laikotarpio pusėje patartina nedalyvauti varžybose. Remiantis kitais tyrimo duomenimis, sportininkės, kurios tęsė treniruotes ir dalyvavo varžybose priešmenstruacinėje ir menstruacinėje OMC fazėje, demonstravo aukštą darbingumą ir varžybinius rezultatus (81,6%). Tik 18,4% sportininkių rezultatai pablogėjo. Jei šių fazių metu būna žymių neigiamų reiškinių: įvairūs sutrikimai, padidėjęs nuovargis bei ilgesnis atsistatymas po krūvio – būtina mažinti bendrą krūvio apimtį, ypač jėgos ir greičio ugdymą. Vengti pratimų, kurie reikalauja didelio įtempimo ar smarkaus kūno sukrėtimo (giluminių šuolių). Jeigu pirmosios fazės metu jaučiamas skausmas ar esti žymus psichoneurotinių reakcijų sutrikimas, reikia nutraukti bet kokį sunkesnį fizinį darbą. Ypač daug dėmesio reikia skirti krūvio dozavimui lytinio brendimo (pubertatinio) laikotarpiu. Vienoms moterims (55,6%) – visomis ciklo fazėmis savijauta gera, aukšti sportiniai rezultatai. Kitoms (34,5%) – hipotoninis sindromas - pasireiškia silpnumas, nuovargis, nemiga, dingsta noras treniruotis. Trečioms (5%) – hipertoninis sindromas - atsiranda padidėjęs dirglumas; pas kai kurias atsiranda skausmai pilvo apačioje, rečiau juosmens srityje, galvos skausmai, neramus miegas. Ketvirtoms (4,9%) – mėnesinių metu pasireiškia bendras negalavimas, apetito netekimas, pykinimas, maudžiantys skausmai sąnariuose ir raumenyse, neramus miegas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas. Pirmo tipo sportininkės gali treniruotis ir dalyvauti varžybose viso ciklo metu, o kitoms trims grupėms treniruotis, o ypač dalyvauti varžybose nepatartina. Moterims, kurioms pasireiškia tam tikri neigiami pokyčiai menstruaciniu ciklu, maksimalų krūvį reiktų planuoti iki ir po menstruacinio periodo, o priešmenstruaciniame ir menstruaciniame periode sumažinti krūvį, kartais rekomenduojamas ir visiškas poilsis (Kурмашинб 2004).

Planuojant treniruočių proceso eigą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad 1 ir 3 OMC fazėse vertėtų mažinti treniruočių krūvius, o 2 ir 4-oje –didinti (lytinių hormonų pasireiškimo laikotarpis. Be to, 2 (pomenstruacinėje) ir 4 (poovuliacinėje) fazėje pastebimas aukščiausias sportininkių organizmo funkcinių galimybių ir fizinio darbingumo, o 3 (ovuliacinėje) fazėje- žemiausias lygis. 5-oje (priešmenstruacinėje)- tankiai fiksuojama pablogėjusi judamoji reakcija, ištvermės, jėgos, greičio ypatybių pasireiškimas, bet padidėjęs sąnarių paslankumas bei raumenų tamprumas. Tačiau, kad ir kokie būtų bendrieji dėsningumai, treneris turi individualizuoti sportininkių sportininkių rengimo programą.

Priklausomai nuo fizinių ypatybių (greičio, jėgos, specelios ištvermės) bei judėjimo galimybių pasireiškimo įvairiose OMC fazėse, skiriamos 4 grupės:

1 grupė – sportininkės, kurių judėjimo galimybių bei fizinių ypatybių pasireiškimas sąlyginai nekinta viso OMC metu;

2 grupė - fizinių ypatybių išraiška didėja pirmos (menstruacinės) bei ketvirtos (poovuliacinės) fazės laikotarpiu;

3 grupė – judėjimo galimybės žymiai pagerėja trečios (ovuliacinės) fazės metu ir santykinai nekinta kitais OMC laikotarpiais;

4 grupė – pirmos fazės (menstruacinės) metu yra sumažėjusi jėgos bei specialios ištvermės išraiška, esant santykinai pastoviam greičio pasireiškimui viso OMC metu.

Apžvelgiant sportuojančių moterų darbingumą, fizinių ypatybių pasireiškimą bei sportinį krūvį tam tikrose OMC fazėse teigiama, kad:

a)                         menstruacinės fazės metu didžiausiu darbingumu pasižymi antrosios grupės sportininkės (padidėjęs darbingumas – širdies kraujagyslių sistemos ekonomiškesnis funkcionavimas, puikūs refleksometrijos rodikliai, teigiama psichomocinė reakcija). Pirmos ir trečios grupės sportininkių darbingumas yra patenkinamas. Ketvirtos grupės sportininkės sunkiai pakelia jėgos, ištvermės ypatybių ugdymo krūvius (padažnėja pulsas, padidėja kraujo spaudimas, ilgesnis atsigavimo laikas, bet normaliai reaguoja į trumpalaikius, greičio ypatybę ugdančius krūvius;

b)                         pomenstruacinės fazės metu 1, 3 ir 4 grupės sportininkių darbingumas bei fizinių ypatybių pasireiškimas normalus. 2 grupės sportininkėms fiksuojamas dažnesnis pulsas bei aukštesnis kraujo spaudimas, po krūvio ilgesnis atsigavimo laikas;

c)                         ovuliacinės fazės metu 1 ir 4 grupės sportininkės pasižymi patenkinamu organizmo darbingumu. Labai aukštas 3 grupės sportininkių darbingumas. 2 grupės sportininkės labai sunkiai pakelia jėgos, ištvermė ugdymo krūvį, bet jų organizmas teigiamai reaguoja į darbą, ugdant greičio ypatybę;

d)                        poovuliacinės fazės metu 1, 3 ir 4 grupės sportininkių organizmas normaliai reaguoja į bet kokį darbą. 2 grupės sportininkių organizmo ypač teigiama reakcija į jėgą bei specialią ištvermę ugdantį darbą.

Treniruojant pradedančiąsias sportininkes, būtina daug dėmesio skirti jų bendram fiziniam pasirengimui. Parengiamuoju laikotarpiu kuo dažniau atlikinėti pratimus, stiprinančius pilvą, nugarą, dubenį bei vidaus organus palaikančius raumenis. Būtina atkreipti dėmesį, kad pradinio parengimo etapuose nepatartina atlikti giluminių ir kitų šuolių bei pratimų, kuriems reikia didelio įtempimo, kurie stipriai sukrečia organizmą. Prie tokių pratimų galima priskirti prisitraukimus ar sunkaus yrankio kėlimą, sunkaus kimštinio kamuolio gaudymą ir pan.

Didžiausias skirtumas tarp moterų ir vyrų treniruočių matyti mikrocikluose. Moterims treniruočių krūvis planuojamas atsižvelgiant į OMC ypatumus. Kad treneriai išsiaiškintų sportininkių darbingumą įvairiose OMC fazėse parengiamajame etape pirminius testavimus reikėtų atlikti 3, 7, 11, 14, 22 ir 28 ciklo dieną. Baziniame ir parengiamajame etapuose būtina krūvį planuoti pagal sportininkės individualų menstruacinį ciklą, o priešvaržybiniame ir varžybiniame perioduose reiktų krūvį planuoti pagal varžybinį kalendorių.

Moterų treniruotės fizinis krūvis mažesnis nei vyrų tiek apimtimi, tiek intensyvumu. Tai sąlygoja mažesnės moterų organizmo funkcinės galimybės. Tačiau, palyginus pradedančiųjų vyrų ir aukšto sportinio meistriškumo moterų treniruočių krūvius, matyti didelis kokybinis ir kiekybinis skirtumas pastarųjų naudai.

Didelio sportinio meistriškumo moterų treniruočių krūviai savo apimtimi artimi ar net adekvatūs vyrų treniruočių krūviams. Pavyzdžiui, kai kuriose rungtyse, mokantis judesio technikos, moterų ir vyrų judesio kurio nors elemento kartojimų skaičius gali būti beveik tapatus. Tačiau, jei šį judesį reikia kartoti dinaminėmis sąlygomis, t.y. bėgant ar panašiai, kartojimų skaičius skiriasi – mažesnis. Aukšto sportinio meistriškumo moterų treniruočių praktiškai tiek pat kaip ir vyrų.

Moterų jėgos ypatybės ugdymo tempai daug mažesni už vyrų, ilgesnis atsigavimo po krūvio laikotarpis. Aukštesnio meistriškumo sportininkės gali atlikti didelės apimties ir intensyvumo darbą, po kurio turi sekti santykinai visiško atsistatymo laikotarpis. Tik tokiu būdu galima pasiekti žymesnių rezultatų be žalos orfganizmui.

Moterų lengvaatlečių pratimų technika praktiškai nesiskiria nuo vyrų. Mokomojo proceso pradžioje jos geriau įvaldo techniką, nes pasižymi geresne judesių koordinacija. Moterys atlieka plastiškesnius ir didesnės amplitudės judesius. Tačiau tolesnį moterų technikos tobulinimo procesą sąlygoja menkas jėgos ir greitumo ypatybių išugdymas. Todėl svarbu didelį dėmesį skirti bendram fiziniam pasirengimui. Ypač naudingi dvigubo poveikio bei palengvintomis sąlygomis atliekami pratimai – tobulinantys techniką ir ugdantys konkrečią fizinę ypatybę. Pvz.: rutulio stūmime – palengvinti rutuliai; barjeriniame bėgime – žemesni barjerai; šuolyje į aukštį ar į tolį – atsispyrimas nuo pakylos ar gimnastikos tiltelio. Vėliau techniką tobulinti be palengvinimų.

Sprinterių metiniame krūvyje maksimalių bėgimų turi būti: mergaitėms 15, o suaugusioms 40 km. Šuolius atlikti ant minkšto pagrindo.

Vidutinių nuotolių merginoms 1000 km, o moterims 3000-4000 km.

Ilgų nuotolių merginoms metinis krūvis didesnis 1,5-2 kartus nei vidutinių nuotolių.

Kad sportininkių rezultatai didėtų, būtina savikontrolė bei gydytojo-ginekologo ir trenerio priežiūra. Dirbant su moterimis, būtina atkreipti dėmesį į jų emocinį jaudrumą.

Mėnesinio ciklo įtaka sportiniam darbingumui. Daugumai sportuojančių mergaičių būdingas vėlesnis lytinis brendimas. Pirmiausiai, tai nulemia santykinai mažesnė riebalų masė. Antra, įtakos gali turėti su sportine veikla susijęs stresas.

Suaugusioms moterims taip pat pasireiškia tam tikri mėnesinio ciklo sutrikimai, susiję su sportine veikla. Dažniausiai pasireiškia oligomenorėja (kraujavimo sumažėjimas) ir amenorėja (menstruacijų išnykimas arba dažnumo sumažėjimas). Pagrindinės priežastys – kūno riebalų kiekio sumažėjimas ir streso poveikyje padidėjęs prolaktino kiekis, slopinantys folikulino gamybą (kadangi tarp folikulino ir prolaktino yra antagonistinė sąveika). Taip pat manoma, kad mėnesinio ciklo sutrikimus gali sukelti β-endorfino padidėjimas, kurį ypač stimuliuoja ištvermės krūviai. Beje, reguliarios treniruotės žymiai sušvelnina galimus neigiamus mergaičių pubertatinio laikotarpio reiškinius. Trumpalaikiai intensyvūs krūviai priartina (iki 21 dienos), o ilgalaikiai- nutolina menstracinės fazės pradžią.

Nėštumo laikotarpiu intensyviai treniruotis ir dalyvauti varžybose nepatartina, bet sportuojančios moterys treniruotes gali tęsti iki 3 – 4 mėnesio. Praėjus 1-2 mėn. po gimdymo, galima pradėti daryti gydytojo rekomenduotus mankštos pratimus. Dar po 2-3 mėn. moterys gali treniruotis vidutiniu intensyvumu. Praėjus pusei metų po gimdymo, baigus maitinti krūtimi, moterys gali pradėti treniruotis savo rungtyje (mažesniais jėgos ir ištvermės ypatybės ugdymo krūviais). Atlikti tyrimai parodo, kad sportuojančių moterų nėštumas dažniau yra normalesnis nei nesportuojančių.

Moterų organizmo ypatumai. Dabartiniu metu moterys aktyviai dalyvauja aukščiausio lygio varžybose ir sportiniame gyvenime. Bendroje fizinio lavinimo sistemoje svarbi vieta tenka lengvajai atletikai. Užsiėmimai lengvąja atletika stiprina sveikatą ugdo fizines ypatybes: jėgą, greitumą, ištvermę, vikrumą ir kitas judėjimo įgūdžių savybes. Lengvosios atletikos pratimai įvairiapusiai, natūralūs ir prieinami, dėl ko moterys masiškai ir sistemingai dalyvauja užsiėmimuose.

Iki pubertatinio periodo (iki 12 –14 metų) tarp mergaičių ir berniukų nėra žymių ūgio, kūno svorio, juosmens apimties ir poodinio sluoksnio skirtumų. Pubertatiniame periode mergaičių ir berniukų kūno matmenys pradeda skirtis dėl endokrininių pokyčių. Hipofizis išskiria gonadotropinius hormonus – folikulostimuliuojantį ir liuteiniziruojantį kurie stimuliuoja lytinius organus (kiaušides ir sėklides). Šių hormonų sekrecija prasideda pubertatiniame periode. Esant pakankamai abiejų hormonų sekrecijai vystosi moterų kiaušidės, kurios išskiria estrogeną.. Šie hormonai berniukams stimuliuoja sėklidžių vystymąsi ir testosterono sekreciją. Testosteronas skatina kaulų susidarymą ir augimą. Stimuliuoja baltymų sintezę ir didėja raumenų masė. Todėl pubertatiniame periode berniukai – paaugliai daugiau stambesni ir raumeningesni negu jų bendraamžės.

Estrogenas taip pat turi didelės įtakos: jis padidina dubens plotį, krūtinės liaukų vystymąsi didina riebalų kiekį ypač šlaunų srityje. Estrogenas taip pat stimuliuoja kaulų augimą, kurių ilgis galutinai po lytinio brendimo praėjus 2-4 metams yra pastovus. Todėl mergaitėms pirmais pubertatinio periodo metais būdinga labai greitas augimas, vėliau šis procesas baigiasi. Berniukams būdinga ilgesnė augimo fazė, dėl ko jų ūgis didesnis. Dėl šių skirtumų suaugusios moterys palyginus su vyrais vidutiniškai:

13 cm mažesnės;

14-18 kg lengvesnės;

turi 18-22 kg mažiau grynos kūno masės;

turi 3-6 kg daugiau riebalinės masės

turi (6-10%) santykinai daugiau riebalų.

Moterų ilgesnis liemuo, apie 10% trumpesnės galūnės, platesnis dubuo ir siauresni nei vyrų pečiai. Dėl platesnio dubens ir trumpesnių kojų, moters bendras kūno svorio centras yra šiek tiek žemiau. Tai duoda pranašumą pusiausvyros pratimuose, tačiau riboja judesių greitį ir šuolių aukštį. Vyrų kaulai sunkesni, tvirtesni ir ilgesni. Moterų riebalų procentas – didesnis (moterų 28%, vyrų 18%), kuris priklauso nuo sporto šakos ir genetinių sportuojančios moters ypatumų.. Mažiausiai riebalų turi ilgų nuotolių bėgikės ir ėjikės.

Raumenų susitraukimo greitis, reakcijos greitis vyrų ir moterų nesiskiria.

Lankstumas moterų yra geresnis, kadangi jų stuburo krūtininė dalis santykinai trumpesnė, o kalinė ir juosmeninė dalys santykinai ilgesnės, negu vyrų. Moterų raiščiai elastingesni, todėl geriau atlieka didelės amplitudės judesius.

Anaerobinė ištvermė vyrų geresnė, kadangi jų didesnė santykinė ir absoliuti raumenų masė, ilgesnės galūnės, didesnis absoliutus ATP ir KF kiekis. Aerobinė vyrų ištvermė taip pat geresnė. Tai daugiausia susiję su didesniu maksimaliu deguonies sunaudojimu. Paprastai moterų absoliutus maksimalus deguonies sunaudojimas ketvirčiu mažesnis už vyrų. Santykinis maksimalus deguonies sunaudojimas mažiau skiriasi, bet moterų vis tiek mažesnis. Moterų MDS mažesnis dėl eilės visų pirma su vegetaciniais faktoriais susijusių priežasčių. Moterų santykinai mažesnė širdis, o tuo pačiu ir sistolinis tūris. Moterų kraujyje santykinai mažiau eritrocitų, todėl mažesnis kraujyje deguoninis talpumas. Moterų santykinai mažesnis gyvybinis plaučių tūris. Moterys kvėpuodamos santykinai daugiau naudoja tarpšonkaulinius raumenis, o vyrai diafragmą ir pilvo raumenis. Dėl to, moterų kvėpavimas dažnesnis ir ne toks gilus. Moterų ištvermei gali turėti įtakos ir kai kurie jų termoreguliacijos ypatumai. Moterų prakaito liaukų skaičius didesnis, bet vyrų prakaitavimo slenkstis mažesnis, prakaitavimo greitis didesnis. Moterų geresnis šilumos laidumas aukštoje temperatūroje, bet blogesnis žemoje. Moterų maisto medžiagų įsisavinimo greitis ir medžiagų apykaita ramybėje mažesni.

Bendrieji sportinės treniruotės pagrindai yra vieningi visiems sportininkams, tačiau reikia įvertinti moterų organizmo ypatumus ir moterų fizines galimybes užsiiminėjant lengvosios atletikos pratimais. Žinoma, kad vidutiniai fizinio išsivystymo rodikliai ir funkcinės galimybės moterų yra mažesnės negu vyrų. Užsiėmimai įvairiose bėgimo, šuolių, metimų, o taip pat ėjimo rungtyse susiję su skirtingomis kūno sudėjimo bei organizmo organų ir sistemų galimybėmis. Daro poveikį: jėgai, greitumui, ištvermei, lankstumui, vikrumui koordinaciniams gebėjimams darbingumui, atsigavimui ir sportiniam rezultatui. Prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų. Tai susiję su pasirinktos rungties atrankos sistema , o iš kitos pusės su specifiniu kiekvienos rungties poveikiu į moters organizmą.

Moterys užsiiminėjančios trumpų nuotolių bėgimu yra vidutinio ūgio ir svorio su gerai išvystytu raumenynu.Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikės yra santykinai nedidelio ūgio, turi daugiau siaurus pečius ir dubenį, ilgas kojas, bei gerus išorinio kvėpavimo rodiklius. Šuolininkėms į tolį ir į aukštį būdinga didelis ūgis prie nedidelio svorio , santykinai trumpos šlaunys ir ilgos blauzdos. Metikės pasižymi dideliu ūgiu, svoriu ir raumenynu. 100 m bėgikų svoris 22.2 kg, ūgis 13.3 cm, o metikų atitinkamai 37.2 kg ir 18.6 cm didesni negu moterų.

Skiriasi lengvaatlečių moterų fiziologiniai rodikliai. Trumpų nuotolių bėgimuose moterys atlieka didelio galingumo darbą, o vidutiniuose ir ilguose nuotoliuose – maksimaliu deguonies sunaudojimu. Trumpų nuotolių bėgimuose, moterų energijos sąnaudos 15-25% mažesnės negu vyrų. Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikių maksimalus deguonies sunaudojimas yra mažesnis negu vyrų, tai įtakos turi ir sportiniam rezultatui. Lyginant vyrų ir moterų pasaulio rekordus galima įvertinti kiek lengvaatletės moterys atsilieka nuo vyrų (7.6.1. lentelė) 7.6.1. lentelė

Vyrų ir moterų pasaulio rekordų santykis (iki birželio 10 2005 m)

Nedideli skirtumai stebimi greitumo-jėgos , techniškai sudėtingose bei bėgimo lengvosios atletikos rungtyse. Nežymus skirtumas rutulio stūmime siejamas su mažu įrankio svoriu (4 kg prieš 7.26 kg

Didėjant amžiui (po 25 m) vyrams ir moterims pradeda kauptis riebalai, prarandama gryna kūno masė. Nustatyta kad per 10 metų prarandama 3 % grynos kūno masės. Tai siejama dėl sumažėjusio judėjimo aktyvumo ir testosterono kiekio. Moterų ir vyrų 18-24 m vidutinis riebalų santykio skirtumas sudaro 6-10 % (20-25 % moterų ir 13-16 % vyrų). Anksčiau buvo manoma, kad riebalų kiekio skirtumai rodo lyties ypatumų savybes. Tačiau ilgų nuotolių bėgikės yra lieknos ir turi labai mažai riebalų palyginus su vidutinio amžiaus moterimis arba vyrais. Daugelio pasaulio pajėgiausių bėgikių riebalų kiekis neviršija 10 %.Tai gali turėti įtakos genetiniai veiksniai arba intensyvūs savaitiniai krūviai, kai jos nubėga apie 160 km. Todėl jos pagal savo amžių gali sumažinti riebalų kiekį organizme mažiau standartinio..

Nervų raumenų sistemos ypatumai. Moterų absoliuti jėga mažesnė vidutiniškai 1/3. Kai kurie tyrimo rezultatai rodo, kad moterų viršutinių galūnių jėga 43-63 % , apatinių galūnių 25-30 % yra mažesnė negu vyrų. Iki 35% kūno svorio sudaro raumenys (vyrų 40–50%), todėl dėl mažesnės raumenų masės moterys yra silpnesnės.Vyrų ir moterų raumeninių skaidulų pasiskirstymo struktūra užsiiminėjant tomis pačiomis rungtimis yra vienoda. Maksimalus kiekis lėtai susitraukiančių skaidulų buvo analogiškas (90-96 % pas moteris ir 92-98 % pas vyrus), nors vidutiniai dydžiai skyrėsi moterų (69 %) nuo vyrų (79 %), Tačiau moterų lėtai ir greitai susitraukiančios skaidulos yra plonesnės. Jose daugiau trigliceridų. Todėl netreniruotos moterys, dirbdamos aerobinį darbą, santykinai daugiau energijos pasigamina riebalų sąskaita. Santykinis KF ir ATP kiekis nesiskiria. Jėgos treniravimo galimybės geresnės vyrų. Jų raumenų masė padidėja daugiau, tai daugiausiai susiję su didesniu testosterono kiekiu vyrų organizme.

Atliekant vienodo intensyvumo darbą ir esant vienodam moterų ir vyrų treniruotumui minutinis širdies tūris beveik nesiskiria. Tačiau moterų minutinis širdies tūris didėja dėl didesnio širdies susitraukimų dažnio esant mažesniam širdies sistoliniam s tūriui. Mažesnį širdies sistolinį tūrį sąlygoja mažesnis kairysis skilvelis su mažesniu kraujo kiekiu dėl mažesnių kūno matmenų.

Moteris ir vyrus skirianti svarbiausia biologinė ypatybė, tai periodiniai pokyčiai, vykstantys moterų organizme menstracinio ciklo metu. Vidutinė menstracinio ciklo trukmė- 27-28 dienos. Šis laikotarpis skirstomas į 4 ar 5 fazes (sujungiant 2 paskutiniąsias):

Pirmos (menstruacinės) fazės trukmė – 1-5 dienos,

Antros (pomenstruacinės) fazės- nuo 6 iki 12,

Trečios (ovuliacinės) fazės – 13-14,

Ketvirtos (poovuliacinės) – 15-25,

Penktos (priešmenstruacinės)- nuo 26 iki 28 dienos.

Daugumai sportininkių menstruaciniai ciklai būna pastovūs, jų metu neatsiranda jokių neigiamų reiškinių, žymiai sutrikdančių bendrą organizmo darbingumą ir savijautą. Todėl sportininkėms netenka daryti treniruotėse esminių korekcijų. Kitoms žymiai sumažėja raumenų darbingumas prieš pirmą ciklo fazę ir jos metu. Moterų kurioms sumažėja darbingumas atitinka kiekį kurioms nekinta. Kai kurio moterys net pirmo ciklo metu gerina pasaulio rekordus. Vienuose tyrimuose autoriai teigia, kad maksimalus darbingumas yra pomenstruaciniame periode iki penkioliktos ciklo dienos. Pirma diena ciklo atitinka pradžią menstruacijos, o procesas ovuliacijos įvyksta keturioliktą dieną. Kitų tyrimų rezultatai rodo, kad maksimalus darbingumas yra menstruacijos periode. Todėl galima daryti išvadą, kad maksimalių fizinių krūvių metu menstruacinio ciklo fazėse nėra bendrų dėsningumų.

Nėštumo laikotarpiu intensyviai treniruotis ir dalyvauti varžybose galima , bet sportuojančios moterys treniruotes gali tęsti iki 3 – 4 mėnesio. Praėjus 1-2 mėn. po gimdymo, galima pradėti daryti gydytojo rekomenduotus mankštos pratimus. Dar po 2-3 mėn moterys gali treniruotis vidutiniu intensyvumu. Praėjus pusei metų po gimdymo, baigus maitinti krūtimi, moterys gali pradėti treniruotis savo rungtyje (mažesniais jėgos ir ištvermės ypatybės ugdymo krūviais). Tyrimai rodo, kad sportuojančių moterų nėštumas dažniau yra normalesnis nei nesportuojančių.

Treniruojant pradedančiąsias sportininkes, būtina daug dėmesio skirti vispusiškam fiziniam pasirengimui. Parengiamuoju laikotarpiu kuo dažniau atlikinėti pratimus, stiprinant pilvo, nugaros, dubens bei vidaus organų raumenis. Pradinio rengimo etapuose nepatartina atlikti giluminių ir kitų šuolių bei pratimų, kuriems reikia didelio įtempimo, kurie stipriai sukrečia organizmą. Prie tokių pratimų galima priskirti prisitraukimus ar sunkaus įrankio kėlimą, sunkaus kimštinio kamuolio gaudymą ir panšiai.

Didžiausias skirtumas tarp moterų ir vyrų treniruočių matyti mikrocikluose. Moterims treniruočių krūvis planuojamas atsižvelgiant į menustracinio ciklo ypatumus. Parengiamajame etape norint išsiaiškinti sportininkių darbingumą įvairiose menstruacinio ciklo fazėse, pirminius testavimus reikėtų atlikti 3, 7, 11, 14, 22 ir 28 ciklo dienomis. Baziniame ir parengiamajame etapuose krūvį planuoti pagal sportininkės individualų menstruacinį ciklą, o prieš varžybiniame ir varžybiniame perioduose – pagal varžybinį kalendorių.

Moterų treniruotės fizinis krūvis mažesnis nei vyrų tiek apimtimi, tiek intensyvumu. Tai sąlygoja mažesnės moterų organizmo funkcinės galimybės. Tačiau, palyginus pradedančiųjų vyrų ir aukšto sportinio meistriškumo moterų treniruočių krūvius, matyti didelis kokybinis ir kiekybinis skirtumas pastarųjų naudai.

Didelio sportinio meistriškumo moterų treniruočių krūviai savo apimtimi artimi ar net adekvatūs vyrų treniruočių krūviams. Pavyzdžiui, kai kuriose rungtyse, mokantis judesio technikos, moterų ir vyrų judesio kurio nors elemento kartojimų skaičius gali būti beveik tapatus. Tačiau, jei šį judesį reikia kartoti dinaminėmis sąlygomis, t.y. bėgant ar panašiai, kartojimų skaičius skiriasi – mažesnis. Didelio sportinio meistriškumo moterų treniruočių krūviai beveik tokie patys kaip ir vyrų.

Moterų jėgos ugdymo tempai daug mažesni už vyrų, ilgesnis atsigavimo po krūvio laikotarpis. Didesnio meistriškumo sportininkės gali atlikti didelės apimties ir intensyvumo darbą, po kurio turi sekti santykinai visiško atsigavimo laikotarpis. Tik tokiu būdu galima pasiekti žymesnių rezultatų be žalos organizmui.

Moterų lengvaatlečių pratimų technika praktiškai nesiskiria nuo vyrų. Mokomojo proceso pradžioje jos geriau įvaldo techniką, nes pasižymi geresne judesių koordinacija. Moterys atlieka plastiškesnius ir didesnės amplitudės judesius. Tačiau tolesnį moterų technikos tobulinimo procesą sąlygoja menkas jėgos ir greitumo ypatybių išugdymas. Todėl svarbu didelį dėmesį skirti visapusiškam fiziniam pasirengimui. Ypač naudingi dvigubo poveikio bei palengvintomis sąlygomis atliekami pratimai – tobulinantys techniką ir ugdantys konkrečią fizinę ypatybę. Pvz.: rutulio stūmime –mažesnio svorio rutuliai; barjeriniame bėgime – žemesni barjerai; šuolyje į aukštį ar į tolį – atsispyrimas nuo pakylos ar gimnastikos tiltelio. Vėliau techniką tobulinama nenaudojant lengvinančių priemonių.

Sprinterių metiniame krūvyje maksimalių bėgimų turi būti: mergaitėms 15, o suaugusioms 40 km. Šuolius atlikti ant minkšto pagrindo.Kad sportininkių rezultatai didėtų, būtina savikontrolė bei gydytojo-ginekologo ir trenerio priežiūra. Dirbant su moterimis, būtina atkreipti dėmesį į jų emocinį jaudrumą.