Traumos ir jų profilaktika

– dideli randai, kurie sudaro sąaugas su gretimais audiniais,

– sudaro hematomas (kraujosruvas) kurios gali tapti tankiu skaiduliniu audiniu,

– Mažėjant randui trumpėja raumuo

–hematoma gali spausti nervą.

Šitos pasekmės reikalauja specialaus gydymo net iki operatyvaus įsikišimo.

Sprinterių raumenų sužeidimai daugiausiai įvyksta blogai atlikus mankštą, šaltas oras ir kietas bėgimo takas. Tačiau šios priežastys nėra pagrindinės, nors jos įtakos raumenų sužeidimams turi.

Vienu iš pagrindinių raumenų sužeidimų yra mažų sužeidimų akumuliacija, kurių sprinteris paprastai nejaučia ir nekreipia dėmesio. Šie sužeidimai kaupiasi vienas ant kito ir galiausiai įvyksta sužeidimas lydimas skausmo negalėjimas tęsti bėgimo.

Kita pagrindinė priežastis , kuri iššaukia raumenų sužeidimus yra patologinis stuburo iškrypimas. Stuburo kamienas sudarytas iš keturių skyrių, kaklo – 7 slankstelių, krūtinės – 12 slankstelių, juosmens – 5 slankstelių ir kryžkaulio – 5 suaugusių slankstelių. Natūralūs stuburo išlinkimai atlieka amortizacinę funkciją , tačiau patologiniai išlinkimai (skoliozė, per didelė lordozė ir kifozė) sudaro papildomą krūvį kai kuriose stuburo dalyse ir padidina įtampą viršijančią fiziologines sportininko galimybes. Pavyzdžiui , esant kairės pusės skoliozei tarp stuburiniai diskai prie krūvio išspaudžiami kairėn, pažeidžiant, iš abiejų stuburo pusių nervų šakneles. Esant per didelei lordozei tarp stuburiniai diskai išspaudžiami pirmyn, sudarant tokio pat pobūdžio mažus pažeidimus. Be to padidinta lordozė skatina kompensaciniai padidintą kifozę krūtinės stuburo dalyje su tomis pačiomis pasekmėmis. Patologiniai stuburo išlinkimai iššaukia mažus nervų ląstelių sužeidimus, padidina atitinkamų raumenų grupių tonusą ir galimybes sužeisti atliekant intensyvias treniruotes.Pagrindinėms raumenų sužeidimo priežastims – priskiriama nevienodas sprinterio atramos –- judėjimo aparato parengimas, dažniausiai raumenų. Padidėjus vienų raumenų grupių jėgai, o kitoms antagonistams atsiliekant, sutrinka bėgimo metu tarp raumenų koordinacija. Kenčia ne tik bėgimo technika, bet ir sudaromos sąlygos raumenų sužeidimams. Nevienodai išugdžius atskirų raumenų jėgą, bėgimo metu didelis krūvis tenka stiprioms raumenų grupėms, nes joms tenka atlikti silpnų raumenų nesugebančių atlikti savo darbo, funkciją. Pavyzdžiu galime pateikti pėdos raumenų grupe, atliekančias bėgime amortizacijos funkciją. Jeigu ši raumenų grupė – silpna, tai jos funkcija tenka blauzdos raumenims. Jiems tenka papildomas krūvis , kas gali perkrauti raumenį ir jį sužeisti. Pagrindinėms priežastims galima priskirti ir atlikto darbo neatitikimą sportininko galimybėms. Galiausiai kartotinis darbas atliekamas neatsigavus nuvargusių raumenų darbingumui vienos treniruotės užsiėmimuose.

Daug kartų kartojant darbą neatsigavimo sąlygose po kelių treniruočių gali įvykti raumenų sužeidimai. Todėl sprinterių raumenų sužeidimo pagrindinės priežastys, tokios:

– akumuliacija mažų sužeidimų;

– patologiniai stuburo išlinkimai;

– nevienodas atramos – judėjimo aparato raumenų grupių išugdymas;

– atliktas darbas neatitinka išugdyto raumenų grupių darbingumo dydžio.

Anksčiau buvo kalbėta, kad raumenų sužeidimų sąlygomis gali būti anatominė patologija arba raumenų grupių nepakankamas funkcinis išugdymas , ypač antagonistų. Daugiausiai pas sprinterius pažeidžiama vieta yra šlaunies užpakalinės dalies raumenys. Bėgant šie raumenys stabdo šlaunies judesį pirmyn – aukštyn, o po to grąžina ją žemyn – atgal iki pastatant koją į atramą. Šlaunies užpakalinės dalies raumenys ( pagrindinai dvigalvis raumuo) pažeidžiamas stabdant judant šlauniai pirmyn – aukštyn,arba judant žemyn – atgal. Abejuose atvejuose sužeidimas skirtingas.

Pirmu atveju dvigalvis raumuo pažeidžiamas esant nepakankamam elastingumui. Susitraukiant šlaunies keturgalviui raumeniui jinai juda energingai pirmyn – aukštyn, dvigalvis raumuo ištempiamas ir kuo jo didesnis elastingumas, tuo lengviau vyksta ištempimas. Jeigu dvigalvis raumuo hipertonizuotas, t. y. be reikalo įtemptas, jisai praranda elastingumą ir sužeidžiamas. Dvigalvio šlaunies padidinto tonuso priežastimi gali būti patologinis stuburo išlinkimas (skoliozė). Jinai veikiant pastoviai į nervų šakneles, padidina impulsų srautą į šlaunies užpakalinės dalies raumenis ir padidina jų tonusą. Jeigu pas sprinterį keletą kartų sužalojamas dvigalvis raumuo tos paties šlaunies, tai priežastimi gali būti stuburo iškrypimas juosmens dalyje.

Antru atveju dvigalvis šlaunies raumuo pažeidžiamas, nepakankamai greitai atsipalaidavus keturgalviui raumeniui. Todėl kažkokį laiką raumenys antagonistai susitraukimo būsenoje nugali vienas kito pasipriešinimą. Šiose “varžybose” nugali stipresnis keturgalvis raumuo, o daugiau silpnesnis sužeidžiamas. Sužeidimai įvykstantys sausgyslinėje dalyje raumenų aiškinami tuo, kad jungiamasis audinys savo savybėmis mažiau dinamiškas, negu raumuo. Todėl intensyviai ugdant jėgą ir naudojant farmacines priemones galima pažeisti pusiausvyrą tarp atskirų raumens dalių. Padidėjusi raumenų masė susitraukiant gali viršyti sausgyslinės dalies elastines savybes ir sužaloti vietą pereinant raumenų masei į sausgyslę.

Raumenų sužeidimų profilaktika. Profilaktiniai veiksmai padeda išvengti sprinteriams raumenų sužeidimų ir atliekami su tikslu likviduoti pagrindines sužeidimų priežastis .

Norint išvengti mažų sužeidimų akumuliacinio poveikio, reikia padidinti mankštos kokybę. Kruopščiai paruošti tas raumenų grupes, kurios bus daugiausiai veikiamos treniruotės pagrindinėje dalyje. Tempimo pratimai turi kaitaliotis su atsipalaidavimo pratimais. Antroje mankštos dalyje reikia atlikti koordinacinius pratimus, kad geriau parengtume tarpraumeninius veiksmus atliekant pagrindinį darbą treniruotėje. Gera mankšta padeda išvengti mažų sužeidimų, tačiau negalime būti visai užtikrinti atliekant pratimus didžiausiu intensyvumu, maži sužeidimai gali įvykti. Kartotinio pobūdžio darbe, mažų sužeidimų akumuliacija tampa pagrindine priežastimi rimtiems raumenų sužeidimams. Nepakeičiama profilaktine priemone –atsigavimo masažas tų raumenų grupių, kurios daugiausiai dalyvavo judesiuose. Masažo pagalba per keletą minučių galime apsisaugoti nuo mažų sužeidimų ir paruošti sprinterį kartoti darbą.

Esant patologiniams stuburo iškrypimams visi profilaktiniai veiksmai turi būti nukreipti stuburo korekcijai. Korekcija reikalauja daug laiko tačiau jinai efektyvi. Korekcijos esmė yra sustiprinti raumenis esančius prieš patologinio iškrypimo viršūnę. Esant padidintai lordozei būtina sustiprinti pilvo raumenis, skoliozei – raumenis nugaros tos pusės, į kurią iškrypęs , o prie padidintos kifozės stiprinama mentės raumenų grupė. Būtina sekti , kad teisingai paskirstomas stuburo lankstumas. Jeigu pastebėsime, kad stuburo lankstumas pasiekiamas vieno skyriaus dėka, tai būtent toje vietoje bus padidinta įtampa ir bus pažeista normali padėtis slankstelių, tarp slankstelinių diskų ir nervų šaknelių. Daugeliu atvejų užpakalinės dalies šlaunų raumenų grupių sužeidimų profilaktika susijusi su stuburo korekcija. Koreguojantys pratimai turi derintis su įvairiais kybojimais nukraunant ir ištempiant stuburą, o taip pat nugaros masažu ir ypač juosmens.

Nevienodas atramos – judėjimo aparato raumenų grupių išugdymas veda prie stiprių raumenų grupių perkrovimo, todėl kad jos atlieka ir silpnų raumenų funkciją, gerai profilaktiškai stiprinant silpnas grandis. Pavyzdžiu gali būti pado raumenų grupės funkcija laikyti pėdos skliautą. .Visi pratimai iš sprinterio arsenalo ne tiktai stiprina šią grupę raumenų , bet atvirkščiai, pertempia ją. Taip susidaro pėdos pado raumenų nepakankamas funkcinis pajėgumas, kur pėdos pado raumenys bėgant atlieka amortizacinę funkciją. Bėgimo metu silpnas skliautas, ne tik padidina atramos laiką, bet blogėja sportinis rezultatas ir papildomai apkrauna blauzdos raumenis. Ši perkrova pavojinga tuo, kad jos vieta būna ties achilo sausgysle ir gali ją pažeisti. (sužaloti). Blauzdos raumenų perkrova iššaukia jų funkcinį nepakankamumą ir papildomas krūvis tenka užpakalinei daliai šlaunies raumenų.

Stiprinant pėdos pado raumenis, mes iš tikrųjų atliekame profilaktiką raumeninių sužeidimų ne tik pačios pėdos, bet ir kitų atramos – judėjimo aparato grandžių. Pagrindiniu profilaktiniu pratimu , kuriuo galima sustiprinti pėdos pado skliautą yra judėjimas “vikšro” metodu. Sportininkas stovėdamas ant tiesių kojų juda pirmyn susitraukiant pėdos pado raumenims. Šiuos pratimus reikia atlikti ryte ir vakare, kad sugebėtume kasdien atlikti iki 1000 judesių. Praktika rodo, kad kasdieninių pratimų kiekis užtikrina gerą funkcinį pėdos pado raumenų grupių pasirengimo lygį.

Geri rezultatai sprinte priklauso nuo treniruočių krūvio apimties dydžio atliekant nustatytu intensyvumu. Norint kiekvieną pratimą atlikti reikiamo kiekio ir ypač kokybiškai, reikia atkreipti dėmesį į nuvargusių raumenų darbingumo atsigavimą. Taikomos profilaktinės priemonės: masažas ir atsipalaidavimo pratimai. Daug reikšmės turi optimalių poilsio pauzių taikymas tarp pratimų. Jeigu sprinteris bus atsargus treniruotėse, atsisakys didelių krūvių, kurie veiktų varginančiai, jis rizikuoja nepagerinti rezultatų. Sumažėja rizika gauti raumenų sužeidimus. Iš kitos pusės per dideli krūviai treniruotėse padidina galimybes gauti raumenų sužeidimus ir galiausiai sumažėja rengimo efektyvumas. Profilaktika tokia, kad suplanuoti krūviai kaip galima tiksliau sutaptų su sprinterio galimybėmis, o taip pat visomis galimomis priemonėmis skatinamas nuvargusių raumenų darbingumo atsigavimas..

Pirmi veiksmai įvykus raumenų sužeidimams. Sužeidus raumenis , kaip galima greičiau kreiptis į gydytoją traumatologą. Tačiau praktikoje ne visada pasiseka gauti gydytojo pagalbą po traumos iš kart, todėl įvykus raumenų sužeidimui reikia laikytis taisyklių:

– atliekant pratimus, atsiradus skausmui, būtina sustoti ir nebandyti atlikti treniruotės “per skausmus”;

– ne galima masažuoti raumens tikintis pašalinti skausmą;

– pažeistą raumens vietą šaldyti. Patartina dėti paketą su ledu, o blogiausiu atveju šlapią rankšluostį;

– gulint arba sėdint sportininkui, pažeistas raumuo turi rastis kuo aukščiau;

– ne atlikti savarankiško gydymo, vadovautis tiktai gydytojo traumatologo rekomendacijomis.

Vyrauja nuomonė, kad sprinterio raumenų sužeidimai gauti treniruotėje ir varžybose yra neišvengiami. Tačiau sistemingai atliekant profilaktines priemones galima išvengti sunkių raumenų sužeidimų ir padidinti sprinterio parengimą.

Šlaunies užpakalinių raumenų trauma

Šlaunies užpakalinių raumenų (m. semitendinosus – pussausgyslinis r., m semimembranosus – pusplėvinis r., m. biceps femori caput longum – dvigalvis šlaunies r.). traumos dažnai ištinka trumpų nuotolių bėgikus ir ją sporto medikai vadina šlaunies užpakalinių raumenų patempimu. Patempimą nulemia daugybė veiksnių. Laikas, sugaištas gydant šią traumą, sugriauna sportininko treniruočių planus, gali tekti ir atidėti varžybas.. Biocheminė analizė ir elektromiografiniai tyrimai (EMG), registruojantys raumenų aktyvumą sprinto metu parodo sprinterių judesių charakteristikų modelį. Šlaunies užpakalinių raumenų aktyvumo elektromiogramos analizė gali padėti sporto medicinos specialistams, treneriams ir patiems atletams suprasti, kokie yra galimų traumų šaltiniai. Nors prirašyta daugybė skirtingų mokslinių darbų, tiksli šių raumenų patempimo priežastis nėra aiški.

1997 m Novachek su grupe kolegų atliko raumenų galingumo generavimo šaltinio kinetinę analizę. Šis autorius atskleidė , kad kai bėgimo greitis didėja, proksimalaus raumenyno įnašas generuoti greitį taip pat padidėja. Jis teigė, kad bėgant didesniu greičiu, klubo raumenys generuoja daugiau galingumo (padidėjęs raumenų susitraukimo greitis ir jėga). Taip pat buvo pastebėta , kad klubo tiesiamieji buvo dominuojantys šlaunį tiesinant ir priekinės atramos dalyje, o klubo lenkiamieji dominavo skatinant raumenų galingumą užpakalinės atramos ir ankstyvo mosto fazėmis.

Tyrėjai Mann ir kiti (1980) taip pat sutinka, kad bėgant trumpus nuotolius šis į priekį varomosios jėgos dydis ir galingumo generavimas galėtų būti priskirtas proksimaliems dubens raumenims.

Tyrėjas Mann (1980) registravo judesių amplitudės per sąnarius dydžio ir greičio pokyčius. Buvo registruojamas apatinių galūnių elektromiogramos aktyvumas bėgant lėtai, bėgant vidutiniu ir maksimaliu greičiu, Jų gauti duomenys atitiko anksčiau pasiūlytą raumenų galingumo išvystymo kinetinį modelį. Mann pastebėjo, kad kai bėgimo greitis didėja, judesių per klubo sąnarį svarba padidėja . Mann pastebėjo , kad lėtai bėgant klubinis raumuo (m. iliacus)) (lenkiamasis) atlieka 46 proc. visos klubo lenkiamųjų atliekamos judesių amplitudės, tačiau kai bėgama maksimaliu greičiu, šis skaičius padidėja iki 88 proc. Buvo padaryta išvada, kad norėdamas padidinti bėgimo greitį, atletas privalo padidinti klubo lenkiamųjų raumenų greitį.

Tyrėjai Weimann ir Tidow teigė, kad šlaunies užpakaliniai raumenys: didysis sėdmens (m. gluteus maximus) ir didysis pritraukiamasis (m. adductor magnus) yra atsakingi už į priekį varomą jėgą. Jų teiginiai buvo panašūs kaip tyrėjo Ito. Ito išanalizavo trečiojo lengvosios atletikos pasaulio čempionato, vykusio Tokijuje, finalinio vyrų 100 m bėgimo rezultatus. Šioje distancijoje ir K. Liuis ir L. Barrell pasiekė pasaulio rekordus. Ito išanalizavo klubo tiesiamųjų greitį atliekant šlaunies tiesimo funkciją viso ciklo metu. Palyginęs K. Liuis, L. Barrell ir kitų sprinterių duomenis Ito nustatė ypač aukštą koreliaciją tarp šių parametrų ir sprinto (bėgimo ) dažnumo. Pasaulinio lygio sprinteriai gali didesniu kampiniu greičiu tiesti šlaunį nei kiti sprinteriai.

Mann (1998) pateikė naują teiginį, kuris iš esmės nusako maksimalaus bėgimo greičio pasiekimo sėkmę, t.y. tam įtakos turi kuo trumpesnė pėdos kontakto su žeme trukmė atramos fazėje viso ciklo metu. Jis pastebėjo, kad elitinių sprinterių horizontalus atstumas tarp pėdos priekinės atramos ir BKMC projekcijos yra labai mažas. Tai leidžia sumažinti horizontalios atramos reakcijos jėgą, kuri pasireiškia atremos metu. Tokia Mann interpretacija atitiko ir Ito bei Weimann ir Tidow tvirtinimus t.y. , kad kuo greičiau koja yra perkeliama (ištiesiama) šlaunies tiesimo fazėje, tuo efektyvesnis pėdos pastatymas. Kuo greičiau pėda pastatoma ant atramos po kūnu, tuo stabdančios jėgos ir kontakto trukmės gali būti mažesnės , nes mažiau reikia neutralizuoti horizontalios ir vertikalios atramos reakcijos jėgas.

Man, Montgomeri,bei Weima ir Tidow elektromiogramos tyrimai parodė, kad šlaunies užpakaliniai raumenys yra aktyviausi maksimalaus bėgimo metu.Šlaunies lenkimo momentu šlaunies užpakalinių raumenų aktyvumas padidėja, nes juos ekscentriškai tempia šlaunies lenkiamieji ir kelio tiesiamieji. Kai tik šlaunies lenkimo fazė baigiasi, raumenų aktyvumas išliekadidelis, nes šlaunies užpakaliniai raumenys susitraukia koncentriškai, kad ištiestų klubą ir sulenktų kelį. Mann bei Weimann ir Tidow taip pat teigė, kad didesnis bėgimo greitis yra susijęs su ilgesne šlaunies užpakalinių raumenų aktyvumo trukme, esant atramos fazei.

Tyrėjai Weiman ir Tidow mano , kad didysis sėdmens ir šlaunies didysis pritraukiamasis raumuo dirba kaip sinergetų pora ir valdo koją tiesiant klubą (šlaunį). Šie autoriai siūlo atkreipti dėmesį į svarbią šlaunies didžiojo pritraukiamojo raumens funkciją. Šis raumuo neutralizuoja jėgą (pritraukti šlaunį ir klubą). Kad nuslopintų sėdmens didžiojo pasipriešinimą, t. y. tiesia klubą (šlaunį). Teisinga sėdmens didžiojo ir pritraukiamojo didžiojo sinergetinė veikla vaidina svarbų vaidmenį ištempiant šlaunies užpakalinius raumenis, apie kuriuos bus kalbama toliau.

Klubo lenkiamieji ir kelio tiesiamieji (klubinis raumuo – m. iliacus, klubinis juosmens – m. iliapsoas) bei klubo tiesiamieji ir kelio lenkiamieji (sėdmens didysis, pritraukiamasis didysis ir užpakalinis šlaunies) vaidina lemiamą vaidmenį išvystant greitį ir raumenų galingumą sprinto metu.. Viso bėgimo ciklo metu šlaunies užpakaliniai raumenys ir didysis pritraukiamasis dirba kartu su sėdmens didžiuoju ekscentriniu režimu, taip sulėtindami paskutinę šlaunies lenkimo fazės stadiją ir tada galingai susitraukia, kad ištiestų klubą šlaunies tiesimo fazės ir atramos fazės momentu. Klubo lenkiamieji sulėtina – pristabdo judesį paskutinėje šlaunies tiesimo fazėje, kad sudarytų sąlygas galingesniam kojos pernešimui šlaunies lenkimo fazės pradžioje, taip darydami įtaką bėgimo greičiui. Trumpų nuotolių bėgimo raumenų veiklos analizė gali padėti sporto medikams ir treneriams suprasti potencialias traumų priežastis, parinkti treniravimo metodus, kad būtų sumažinta traumų tikimybė.

Man (1998) remdamasis elektromiogramos ir biocheminiais tyrimais pateikė keletą rekomendacijų, kaip treniruoti sprinto bėgikus, kaip išvengti traumų ir apie reabilitaciją po jų. Mann siūlo, kad sprinteriai:

a). atliktų specialius bėgimo pratimus per visą metinių treniruočių programą, kurių metu būtų aktyvinami pagrindiniai raumenys;

b). taisytų technikos klaidas.

c). būtina sukoncentruoti sprinterių techniką – minimizuoti (sumažinti) vertikalios atramos reakcijos jėgas ir vengti šlaunies tiesimo fazės užlaikymo, kad būtų padidintas horizontalus pagreitis.

d) aiškiai atskirti didelės apimties ir mažo intensyvumo treniruočių ciklus nuo mažos apimties ir didelio intensyvumo treniruočių ciklų.

e). atlikti judesių repeticijas (pakartojimą) mintyse, taip pagerinant vidinį sprinto judesių įsivaizdavimą.

Bėgimo pratimų treniruotė ir pliometriniai pratimai yra efektyviausias būdas lavinti ir treniruoti specifines raumenų grupes. Pratimai, kai klubo lenkiamųjų, sėdmens ir šlaunies užpakalinių raumenų susitraukimo režimai kaitaliojasi iš ekscentrinio į koncentrinį yra dar viena priemonė, kaip lavinti šias specifines raumenų grupes. Bėgimas ir pleometriniai pratimai taip pat leidžia atskirti ir taisyti sprinterių veiksmų technikos klaidas.

Dažnai technikos klaida ir potenciali priežastis, dėl kurios gali ištikti šlaunies užpakalinių raumenų trauma, tai žingsnio tempimas (pertempimas). Kaip Mann nurodė, kad minimalus pėdos kontakto laikas ir minimalus pėdos atstumas iki BKMC bėgimo metu yra pagrindinė priežastis, nulemianti sprinto greitį. Jei atleto bėgimo technika yra tokia, kad bėgant pėda priekinės atramos metu yra statoma toli nuo BKMC, tada labai padidėja atramos reakcijos jėgos. Kad jas nugalėtų ir kompensuotų šį papildomą pasipriešinimą, raumenys privalo didinti darbą ar papildomai įtempti klubo tiesiamuosius ir šlaunies užpakalinius raumenis, kad perkeltų visą kūną per vertikalę.

Griežtai atskirti mažesnio greičio didelės apimties treniruotes ir didelio greičio mažos apimties sprinto treniruotes yra labai logiška rekomendacija. Raumenų veikla sprinto metu reikalauja specifinės motorinės inervacijos ir metabolinės adaptacijos. Treniruočių fazių ir specifinių sprinto pratimų atskyrimas per metinį treniruočių ciklą veiks atleto griaučių raumenų sistemą adekvačiais krūviais ir sumažės traumų rizika, kuri gali kilti dėl prastos neurologinės ir metabolinės adaptacijos.

Judesių aktyvumo atlikimo repeticija mintyse pagerina judesių tikslumą. Jei atletai visapusiškai supranta optimalią sprinto techniką, jie galės pritaikyti šį judesių pakartojimą mintyse daug efektyviau ir taip pagerins savo bėgimą. Šio reiškinio nauda yra ta, kad “peržiūrėjus” judesį mintyse iš anksto yra parengiami ir sugrupuojami moto neuronai tikslingam judesiui pasiekti, o tai sumažina galimybę patirti traumą. Raumenų ilgis, jėga ir balansas aplink dubenį ir šlaunį gali taip pat nulemti šlaunies užpakalinių raumenų traumas. Elitiniai sprinto treneriai (Bidder ir kiti, 1995) mano, kad lankstumas ir raumenų balansas tarp dubens ir šlaunies yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis sprinto greitį ir traumos riziką.

Atleto lenkiamųjų šlaunies keturgalvio ir tempiamojo plačiosios fascijos raumens raiščio ilgio ir lankstumo įvertinimas yra svarbus momentas. Šios raumenų grupės yra klubo tiesiamųjų ir šlaunies lenkiamųjų (sėdmens didysis, šlaunies užpakaliniai raumenys ir didysis šlaunies pritraukiamasis) antagonistai. Jei klubo lenkiamieji ir keturgalvis šlaunies raumuo yra trumpesni ar suspausti labiau nei normaliai, tada klubo tiesiamieji ir šlaunies užpakaliniai raumenys turi savo efektyvumą kompensuoti sunkesniu darbu, o tai gali baigtis ankstyvu klubo tiesiamųjų ir šlaunies užpakalinių raumenų nuovargiu, todėl šios sritys tampa lengvai pažeidžiamos.

Atleto klubo lenkiamųjų jėga taip pat yra vienas iš šlaunies užpakalinių raumenų ištempimo ir traumos rizikos veiksnių. Jeigu šie raumenys silpni, sprinteris silpniau pereina vertikalės fazę. Kad taip nenutiktų , šlaunies užpakaliniai raumenys ir klubo tiesiamieji turi ilgiau būti apkraunami, kad užtikrintų adekvatų kūno perėjimą per visą atremos fazę.

Teisingas sėdmens didžiojo ir didžiojo pritraukiamojo raumenų balansas maksimalaus bėgimo metu turi lemiamos reikšmės siekiant išvengti šlaunies užpakalinių raumenų traumų. Weiman ir Tidow teigia, kad sėdmens didysis ir didysis pritraukiamasis funkcionuoja kaip raumenų sinergetų pora, ypač svarbi pernešant klubą ir šlaunį š šlaunies tiesimo fazės metu. Teisingas šios pozos funkcionavimas leidžia šlaunies užpakaliniams raumenims būti pagrindiniu iniciatoriumi per klubo tiesimą ir kelio lenkimą. Tačiau jeigu yra sėdmens didžiojo ir didžiojo šlaunies pritraukiamojo raumenų disbalansas, šlaunies užpakaliniai raumenys turi atlikti papildomą užduotį – stabilizuoti šlaunikaulį.

Didžiojo šlaunies pritraukiamojo raumens silpnumas ir didžiojo sėdmens raumens standumas reikalauja, kad šlaunies užpakaliniai raumenys funkcionuotų kaip ir klubo pritraukiamieji, taip pat atliktų pagrindines kelio ir klubo judesio pirmines funkcijas. O jeigu turi silpnesnius sėdmens raumenis ar šlaunies pritraukiamuosius, tada šlaunies užpakaliniams raumenims gali tekti atlikti stabilizatoriaus vaidmenį tiesiant klubą ir lenkiant kelį. Šis ypatingas reikalavimas ir sukelia abiem atvejais papildomą šlaunies užpakalinių raumenų aktyvumą.

Žinoma, sprinteris turi pasižymėti raumenų jėga, ilgiu, lankstumu ir raumenų balansu aplink dubenį ir šlaunį, tai gerokai sumažins riziką patirti šlaunies užpakalinių raumenų traumą.

Sprintas yra sudėtingas pratimas, kurio metu šlaunies užpakaliniams raumenims tenka itin dideli apkrovimai, todėl tikimybė patirti traumą yra gana didelė.

Optimalios bėgimo technikos įvertinimas, treniruočių metodikos parinkimas ir teisingas raumenų griaučių sistemos formavimas gali leisti padidinti raumenų veiklą ir išvengti traumų.

(Aleksas Stanislovaitis, Trumpų nuotolių bėgimas, 2005)