Analizuodami trumpųjų nuotolių bėgimo techniką, sąlygiškai ją skirstome į dalis arba fazes, kurios seka viena po kitos.1.      Startinė padėtis.2.      Startas ir startinis įsibėgėjimas. 3.      Nuotolio bėgimas. 4.      Finišavimas. 5.      Sustojimas po finišo.Sprinterių startinė reakcija yra labai trumpa ir gali pagerėti nedaug. Tyrimais nustatyta, kad netreniruotų asmenų ji trunka 0,25-0,28 s, o treniruotų 0,10- 0,18 s. Fiziniais pratimais galima pagerinti sportininkų psichomotorinės reakcijos greitį, tačiau progresas nebūna labai didelis. Tai daug lemia genotipinės adaptacijos raida.Trumpų nuotolių bėgimo rezultatams didelę reikšmę turi startinio greitėjimo fazė, kuri, augant sportininkų meistriškumui, pailgėja nuo 20 iki 50 metrų sugaištant tą patį bėgimo laiką (Radžiukynas D., 1997).Pvz.: 13 –14 metų  netreniruotas vaikas maksimalų greitį išvysto nubėgdamas 20-25 metrus, o aukšto meistriškumo trumpų nuotolių bėgikas- 50-55 metrus. Toliau nubėgama ne dėl žingsnių dažnumo, o dėl ilgio. Tam turi įtakos greičio jėgos rodikliai.Sportiniai judesiai startinio greitėjimo metų yra labai svarbus trumpų nuotolių bėgikams. Nuo jų  priklauso sportinės veiklos efektyvumas. Startinio greitėjimo metu reikia didelio intensyvumo pastangų,todėl jis priklauso nuo į raumenis ateinančių iš centrinės nervų sistemos impulsų dažnio ir jų palaikymo trukmės bei intensyvios energijos gamybos dirbančiuose raumenyse. Tokia abiejų sistemų intensyvi veikla skatina raumenis greitai susitraukti, atlikti galingus judesius. Todėl startinio greitėjimo metu kūno judėjimo greitis daugiausiai priklauso ne tiek nuo judesių dažnio ,kiek nuo žingsnio ilgio ,kurios lemia maksimali ir sprogstamoji jėga. Startinio greitėjimo metu reikia pasiekti kuo didesnį kūno judėjimo pagreitį, kurį lemia judesių galingumas, o bėgant distancijoje-didžiausią absoliutų greitį, kurį sąlygoja raumenų reaktyvumas. Jėga atvirkščiai proporcinga greičiui,todėl kuo didesnis bėgimo greitis ,tuo teoriškai mažesnę jėgą  galima panauduoti per gana trumpą atsispyrimo laiką. Didelį bėgimo greitį galima palaikyti sugebant per trumpą atsispyrimo laiką esant maksimaliam judesių dažniui išvystyti greitą jėgos augimo gradientą. Iš to galima daryti išvadą, kad treniruočių priemonės tobulinti startinį greitėjimą, yra specifinės ir savo turiniu bei biomechaninėmis, fiziologinėmis ypatybėmis gali labai skirtis nuo treniruočių priemonių, skirtų ugdyti maksimalų bėgimo greitį arba jį palaikyti (Milašius K., 2005).Nepriklausomai nuo amžiaus , lyties, sportinio meistriškumo, sportinės specializacijos visi greitai bėgdami greitį pasiekia po 5-6 s nuo bėgimo iš starto, pradžios .Bėgimo greičio procentinio didėjimo kas 1s duomenys rodo, kad jau po 1s nuo bėgimo pradžios pasiekiamas greitis 78-85 proc. maksimalaus  bėgimo greičio, o 5 s –100 proc. Augant treniruotumui ir specialiam parengtumui keičiasi tik nubėgtos per tą patį laiką atkarpos ilgis, o greičio didėjimas kiekvieną sekundę beveik nekinta.Nemažesnę reikšmę trumpų nuotolių bėgimo rezultatams turi ir bėgiko gebėjimas kiek galima ilgiau bėgti maksimalių greičiu. Pradedantieji sportininkai sportininkai maksimalų greitį bėgdami 100 metrų, galį palaikyti apie 10 metrų, o aukšto meistriškumo 20 ir daugiau metrų. Esant mažesniam bėgimo greičiui, jo palaikymo trukmė ilgesnė. Tačiau tokiu atveju palaikomas ne maksimalus, bet optimalus varžybų greitis (200 – 400 m bėgimas). Gebėjimą palaikyti maksimalųjį arba optimalų bėgimo greitį lemia specialus treniruotumo lygis- greičio – ištvermės rodikliai. (Stanislovaitis A. ir kt., 2006).Maksimalus greitis kuri pavyko žmoguj pasiekti – 37,27 km/h ,kaip nebūtu keista, buvo pasiektas ne 100 metrų bėgime, o 200 ,tai padarė Maiklas Džonsonas 1996 m. Atlantos Olimpinėse Žaidinėse. Tuo pačių pasiektas ir naujas pasaulio rekordas 19,32 .Prie kurio šiuo momentų nėra priartėjęs ne vienas iš  pasaulio sprinterių. Maksimalus greitis 100 metrų bėgime priklauso Morisui Grinui,kuris  1999 m. Atėnuose  36,7 km/h. Tuo metų jis pasiekė pasaulio rekordą  9,79. Kuris išsilaikė iki 2002 m. Kai Paryžiuje ji pagerino Timas Montgomeri iki 9,78 s. Maksimalus greitis negali būti palaikomas iki pat distancijos pabaigos (100 m), paprastai pas kvalifikuotus sprinterius greitis pradeda mažėti nuo 80 metro.nuo šiuo momento sprinteris jaučia galingumo sumažėjimą ir jis negali palaikyti optimalų žingsnio ilgio ir dažnumo santykio.  Priežastis – dirbančių raumenų aprūpinimo sutrikimas energetinėmis medžiagomis bėgimo metu. Gera bėgimo technika padeda racionaliai ir efektyviai nauduoti energiją ir atitolinti nuovargį. Pas 100 m bėgikus žingsnio ilgis siekia 2,5 – 3m tai priklauso nuo atleto kojų ilgio ir bėgiko galingumo, be to bėgant tokiais ilgiais žingsniais jie sugeba palaikyti labai didelį žingsnių dažnumą. Faktiškai nuo to, kiek jie ilgai išlaikys žingsnių ilgį nemažinant jų dažnumo, priklauso rezultatas (Stanislovaitis A. ir kt., 2006). Sprinterio organizme vyrauja greitai susitraukiančios skaidulos (GS).Nes sportininko raumenims reikia atlikti greita ir galinga darbą.GS skaidulos gali susitraukti 4 kartus greičiau negu LS skaidulos. Tyrimai parode, kad  galimybes palaikyti maksimalu greiti priklauso nuo Kreatinfosfato (KF) lygio dirbančiuose raumenyse. Esant dideliam kiekiui KF dirbančiuose raumenyse sprinteris pajėgus didinti bėgimo greitį. Tai mums rodo, ATP resintezuojama iš KF . Kol kas nežinoma kiek KF kiekio reikia tokiam darbui atlikti. Dauguma tyrimų rodo, kad  po 5 – 7 sek. maksimalaus greičio pasiekimo KF kiekis mažėja ir  raumenys nesugeba susitraukinėti maksimalių intensyvumų. Jeigu nagrinėti sprinto fazes, tai galima teigti kad jos yra susijusios su ATP  ir KF kiekio dirbančiuose raumenyse (Milašius K., 2005). Sprinteriams labai svarbus rodiklis yra – sprogstamoji  jėga. Kad sprogstamoji jėga padidėtų sportininkas privalo dirbti su dideliais svoriais. Tai labai aktualu 100 metrų ir 200 metrų bėgikams. Nuo tokių specifinių treniruočių jie tūri didelę kūno masę, didelę treniruočių dalį jei praleidžia sporto  salėse. Dar vienas veiksnys nuo kuo priklauso didelę sprinterių kūno masė, tai  tas kad GS skaidulos sveria daugiau negu LS skaidulos. Pas 400 metrų bėgikus kūno masė yra šiek tiek mažesne negu pas 100 ir 200 metrų bėgikus. Tai priklauso nuo tuo ,kad 400 metrų bėgikams reikia 44-45 sek išlaikyti optimalu greitį.400 m bėgikų  treniruočių specifika labai skiriasi nuo, 100 ir 200 metrų sprinterių treniruočių. Čia pagrindinis akcentas  kreipiamas į greičio ištvermes treniruotes, bet aišku reikia ir jėgos didinančių treniruočių (Miguel P.J.P., ReisV,M.M., - 2004).

      Nuo stajerių  sprinterio raumenys skiriasi ne tik GS ir LS skaidulų procentų, bet ir nervinę inervacija. GS skaidulos yra įnervuojamos didelio diametro neuronų ir gali praleisti didesnio dažnio impulsus,nes turi didesni Kalcio jonų kiekį. Atėjęs didesnis nervinis impulsas į darbą pajungia vienų  momentų daugiau skaidulų,reiškia mes galim nuo pat pirmo judesio išvystyti didelį greitį. Treniruočių procese šis rodiklis pagėrėja (Stanislovaitis A. ir kt., 2006).